Daugybė dvasininkų iš Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos ar Baltarusijos, kurie po Sovietų Sąjungos griūties mori bendradarbiauti atstatant religines bendruomenes ir įstaigas Kaliningrado srityje, darbuojasi tame krašte nuolat arba ten dažnai lankosi. Apie katalikiškų bendruomenių atsikūrimo pradžią pasakoja kunigas Anupras Gauronskas.
Artinasi labai svarbi data: šalyje, kurioje dabar gyvename, prieš tūkstantį metų buvo paskelbta Evangelija. Prieš tūkstantį metų šventasis Vaitiekus (Adalbertas) atnešė į šią šalį Gerąją Naujieną. Jotvingių žemė tapo krikščioniška, joje išsivystė aukšta kultūra.
Dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo daugiau nei keturiasdešimt katalikiškų centrų. Vien Karliaučiaus mieste, be liuteroniškų, buvo ir aštuonios katalikiškos bažnyčios. Tad šventasis Vaitiekus, miręs kankinio mirtimi, tapo kviečio grūdu, davusiu gausų derlių.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo šis kraštas virto dvasine dykyne visiems religingiems žmonėms. Daugiau nei tris dešimtmečius čionai nebuvo nė vienos aktyvios dvasinės įstaigos. Tikintiems katalikams teko važiuoti į Lietuvą arba Lenkiją krikštyti vaikų ir gauti kitus sakramentus. Karingieji ateistai siekė sukurti bedievę visuomenę. Tačiau pasirodė, kad jų mėginimai buvo bergždi. Šventojo Vaitiekaus žemėje tikėjimas atbunda. Daugiatautė, daugiakalbė šios srities visuomenė atsigręžia į Dievą. Kaliningrado mieste pirmoji įregistruota parapija buvo katalikiška Šventosios Šeimos parapija. 1993 metais Augsburgo vyskupas Josefas Dammertzas padovanojo parapijai statybinių medžiagų pastatui pasistatyti. Miesto meras skyrė žemės sklypą Lesopilʼnaja gatvėje laikinai koplyčiai statyti. Buvo parengtas pastato projektas. Parapijos nariai drauge kibo į darbą ir kolyčia buvo baigta 1994 metais. Ją pašventino Minsko ir Mogiliovo arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius. Dabar šioje koplyčioje laikomos mišios visiems tikintiems Kaliningrado miesto katalikams.
Kaliningrado srityje iš viso yra 15 katalikiškų parapijų. Mamonovo (vok. Heiligenstadt, liet. Šventapilė), Razdolnojės (vok. Adlig Pohren, liet. Poros) ir Svetlo (vok. Zimmerbude, liet. Cimerbūdė) parapijos koplyčias gavo dovanų iš Vokietijos. Sovetske (vok. Tilsit, liet. Tilžė) statoma nauja bažnyčia. Statybose darbuojasi ne vien būsimieji parapijos nariai, bet ir tikintieji iš Lietuvos, Vokietijos ir kitų šalių. Visose parapijose yra įvairių tautybių narių, bet tikintiesiems tai netrukdo kartu šlovinti Viešpatį.
Šaltinis: Анупрас Гауронскас. Возрождение церкви, in: Запад России, 1996, N 1(15), p. 148.