Visa kur – kieme per pertraukas, mokyklos šventėse, klasėse, mokytojų ar tėvų susirinkimuose – šeštojo dešimtmečio Varmijoje ir Mozūrijoje susirinkdavo marga bendruomenė. Mokytojo žmona Irmgard Rohra prisimena ne tik nuo 1945 metų atkeliamus lenkus ir užsilikusius vokiečius, bet ir ukrainiečius, lietuvius, dar vėliau iš Sovietų Sąjungos perkraustytus lenkus, kurie neretai rusiškai kalbėdavo geriau nei lenkiškai.
Pasakoja Irmgard Rohra:
Nuo 1953 metų mano vyras dirbo mokytoju Koseve (Kosewo, vok. Rechenberg). Vėliau atvyko du [mokytojai] vokiečiai. Vaikai daugiausia buvo vokiečiai. Kadangi per pertraukas jie šnekėdavosi vokiškai, kai kurie lenkų vaikai irgi kalbėjo vokiškai. Kartais aš juos supainiodavau. Kai ateidavo mokyklų inspektorius ir paklausdavo, kokio dalyko jų pažymiai blogiausi, visi vienu balsu atsakydavo: „Z języka polskiego“ (lenkų kalbos). – „Štai matote, per pertraukas turite kalbėti lenkiškai.“
Visi mokytojai buvo jauni ir kupini entuziazmo. Atlyginimas buvo apverktinas. Visi buvo neturtingi: ir mokytojai, ir vaikai. Tad mokytojai drauge su tėvų taryba vaikų naudai nutarė rengti labdaros renginius. Tai puikiai sekėsi. Vaikai vaidino, dainavo ir šoko, tarp jų buvo ir tikrų talentų. Būdavo rengiami kaimo bendruomenės vakarai. Juos vadinome zabawy – tai šokių vakarai su orkestru, į kuriuos žmonės gausiai susirinkdavo. Deja, būdavo ir alkoholio, prie butelio ir peiliai. Neretai viskas baigdavosi muštynėmis, turėdavo įsikišti net ir milicija.
Už surinktus pinigus vaikams būdavo rengiamos ekskursijos, pavyzdžiui, į Krokuvą (Krakau), Veličką (Wieliczka), Novą Hutą (Nowa Huta), Osvencimą (Auschwitz), Varšuvą (Warschau) ir kitur, taip pat ir išvykos į teatrą. Vaikams būdavo perkamos kalėdinės dovanos, rengiamos Užgavėnės su spurgomis ir dar daug visko.
Per tėvų ir mokytojų susirinkimus, kurie kartais vykdavo Koseve, būdavo ruošiamos vaišės. Mes, moterys, susitikdavome mokyklos virtuvėje. Visos drauge tepdavome sumuštinius, bandeles jiems specialiai iškepdavo vienas tėvas, kuris buvo kepėjas. Jis atnešdavo ir gardžių paties užraugtų agurkų. Viena ukrainietė vaišindavo tiršta grietine. Nupirkdavome riebių silkių, iš kurių paruošdavome nepaprastai skanias bulvių salotas su šviežiais krapais ir smulkiai pjaustytomis su lupenomis virtomis bulvėmis. Gaila, tokių gardumynų niekada nebebus. Anuomet buvome gan marga publika: lenkai, lietuviai, ukrainiečiai, vokiečiai ir dar daugybė kitų. Bendras darbas ėjosi puikiai. Tai buvo nuostabus laikas.
1956 ir 1957 metais vokiečiai pradėjo karštligiškai išvažiuoti. Po Adenauerio vizito Maskvoje, ir kai į Vakarų Vokietiją grįžo karo belaisviai, šeimos pradėjo ieškoti vieni kitų. Tuščiuose namuose buvo įkurdinti repatriantai. Dažnai jie jau sėdėdavo su savo manta prie durų. Visi kartu giedodavo, melsdavosi ir atsisveikindavo, bendros buvo ir ašaros, ir likimas. Vieni kitiems linkėdavo laimės ir sėkmės. Ryšiai išlikdavo, vieni pas kitus lankydavosi dar ir po daugybės metų. Jų svetingumas nenusakomas.
Mokyklose pasijuto pasikeitimai. Dauguma vokiečių vaikų išvyko. Į jų vietą atvyko repatriantų vaikai, kurie kalbėjo tik rusiškai, buvo prasčiau aprengti, kartais turėdavo utėlių. Vaikai negailestingi. Kaip dažnai tuos vaikus jie primušdavo, tad kartais tekdavo įsikišti.
Mes asmeniškai dabar daugiau bendravome su repatriantais. Daugelis jų kalbėjo taip keistai, kad sunku buvo suprasti. Kai kurie buvo atvykę net ir Kamčiatkos, jų kelionė trukdavo tris savaites. Daugelis atvažiavo iš Sibiro. Buvo žmonių ir iš Baltarusijos, Vilniaus, Ukrainos ir Vidurio Lenkijos. Su žmonėmis iš Kurpių (Kurpie) regiono bendravome mažiau. Dažnai girdėdavosi rusiškos dainos, Išmokome „Kalinką“, pažinome rusišką sielą.
1959-aisiais ir vėliau išvažiavo dauguma vokiečių. Galiausiai niekas nebenorėjo pasilikti. Padaugėjo prašymų išvykti. Padaugėjo ir atmestų prašymų. Daugelis prašymus pateikdavo net po penkiskart, kol galiausiai sulaukdavo leidimo išvažiuoti. Kad gautum pasą, reikėjo atnešti visokiausių pažymų. Visų pirma, kad neturi skolų, kad mokesčiai sumokėti ir kad visą turtą perleidi Lenkijos valstybei. Šiaip pasų niekas neturėjo. Pasiimti buvo galima viską, tik ne knygas ir vertybes. Visi vieni kitiems padėdavo susikrauti daiktus, atsisveikinimą atšvęsdavo su berenfangu (Bärenfang) – tradiciniu prūsišku medaus likeriu, eidami į stotį visi dainuodavo „Nun ade, du mein lieb Heimatland“ [Lik sveika, brangi gimtine], mojuodavo ir spausdavo ašaras.
1963 metais išmušė ir mūsų išvažiavimo valanda. Į stotį mus lydėjo visi mokytojai, visi vaikai ir visi kaimo gyventojai. Jie mums dainavo:
Jak szybko płynie życie, jak szybko płynie czas.
Kaip greitai praeina gyvenimas, kaip greitai praeina laikas.
Šaltinis: Nachkriegsalltag in Ostpreußen. Erinnerungen von Deutschen, Polen und Ukrainern, hrsg. von Hans-Jürgen Karp und Robert Traba (Zeitschrift für die Geschichte und Altertumskunde Ermlands, Beiheft 16), Münster 2004, p. 329–331.