Kai 1830 metų lapkričio mėnesį Varšuvos piliečiai sukilo prieš autokratinę Rusijos caro valdžią ir pareikalavo naujų laisvių Lenkijai, nuo 1795 metų išnykusiai iš politinio Europos žemėlapio, sukrėsti buvo ne tik lenkai, bet ir jų kaimynai. Vos už kelių dešimčių kilometrų šiauriau nuo Varšuvos esančios Prūsų žemės gyventojai sekė šiuos įvykius su labai prieštaringais jausmais.
Tuo metu, kai Varšuvoje prasidėjo Lapkričio sukilimas, buvau Karaliaučiuje: tai buvo tarpinis mano kelionės iš Prahos į Vilnių sustojimas. Tarpinis sustojimas užtruko ilgokai, net keletą mėnesių, bet užtat turėjau progos susipažinti su tenykštėmis gyvenimo sąlygomis ir gyventojų nuostatomis. Koks pasikeitęs man pasirodė ir miestas, ir jo gyventojai, kai jau buvo pasklidusi žinia apie Varšuvoje kilusią revoliuciją! Vokiečiai neišmanė, kaip elgtis, bėgiojo iš vienų namų į kitus, stengdamiesi sužinoti kuo daugiau naujienų apie tą nepaprastą įvykį: apie mažos Lenkijos pasipriešinimą didžiajam ir griežtajam milžinui, Rusijos carui.
Karaliaučiuje, Prancūzų gatvėje, buvo konditerija, kurią buvo įkūręs šveicaras Siegelis. Jis prenumeruodavo visus Varšuvos ir Vilniaus dienraščius – ne vien todėl, kad šiek tiek mokėjo lenkiškai, bet ir savo verslo sumetimais. Tik iš tų lenkiškų, visų pirma, varšuvietiškų, laikraščių ir buvo galima sužinoti apie tą nuostabą keliantį įvykį, todėl konditerija būdavo pilnut pilnutėlė vokiečių, ištroškusių naujienų iš Varšuvos. Ponas Siegelis nebeįstengė patenkinti poreikių savo klientų, kurių tomis dienomis tiek padaugėjo, jog vos nepasiekė šimtatūkstantinio miesto gyventojų skaičiaus. Taigi jis paprašė manęs ir mano draugo, studijų kolegos ir bendrakeleivio Adamo Poniatowskio, ateiti jam į pagalbą. Nei aš, nei mano kolega negalėjome atsisakyti pasitarnauti vokiečiams, tad su didžiausiu džiūgavimu mudu buvome nulydėti į Siegelio konditeriją ir pasodinti į krėslus ant pakylos, kad galėtume kalbėtis su svečiais.
Keletą dienų vykdėme gautą užduotį: versti vokieičiams lenkiškus laikraščius, bet vokiečių susijaudinimas ir baimė neatslūgo. Baimė? Dėl ko? Daug kartų klausiau to savęs, bet negalėjau rasti kito atsakymo, be to, kad mūsų sukilimas gali sukelti karą ir pakenkti prekybiniams vokiečių interesams. Buvo keletas tokių, kurie dėl to džiaugėsi. Ar jie mums simpatizavo? Nė iš tolo! Jie tikėjosi, kad kilus sumaiščiai, o ypač prie Rusijos sienos, galės lengviau užsiimti kontrabanda ir turės didžiulį pelną. Tik nedaugelis, bet tokių irgi buvo, linkėjo mums visa ko geriausio, tačiau nepalyginamai daugiau buvo tokių, kurie pranašavo mums liūdnas pasekmes.
Šaltinis: Alojzy Ligęza Niewiarowicz: Ze wspomnień, in: Zbiór pamiętników do historyi powstania polskiego z roku 1830-1831, Lwów 1882, p. 458–459.