Jie juk ginasi
Tiesą sakant, Viduramžiais į Prūsų žemę iš Šv. Romos imperijos ir kitų Vakarų Europos šalių persikėlę naujakuriai galėjo būti patenkinti Vokiečių ordinu. Jie gavo žemės ir buvo asmeniškai laisvi, mat neprivalėjo atlikinėti prievolių. Daugelis vokiškų vadovėlių netgi pabrėždavo, kad persikėlėliai vokiečiai noriai atsiliepė į Ordino kvietimą. Priežasčių kovoti su Ordinu turėjo kiti: senieji vietiniai gyventojai prūsų valstiečiai ir lietuvių bei lenkų kunigaikščiai su savo kariaunomis.
Juo labiau stebina toks vaizdas viename iš naujesnių vokiškų vadovėlių: „Laisvieji vokiečiai valstiečiai kovojo su Ordino riteriais dėl nepriklausomybės.“ Veikiausiai čia kalbama apie XV amžiuje susidariusią situaciją, kai ne vien valstiečiai, bet ir didieji laisvieji, arba garbieji, žmonės (vok. die großen Freien, vėliau tapę aristokrais) ir miestiečiai sukilo prieš slegiančią mokesčių ir duoklių naštą. Prūsijos sąjungos įkūrimas 1440 metais ir Trylikos metų karas 1454–1466 metais buvo kovos su Ordinu deklaracija. Parinkę šią iliustraciją, vadovėlio autoriai tarsi paskelbė istorijos traktuotės pokyčius: Ordino valstybėje į pirmą vietą iškeliamas nebe atsikėlėlių paklusnumas ir nuolankumas, o valstiečių sąmoningumas ir kova su vyresnybe.
Šaltinis: Osburg, Florian (sud.): Expedition Geschichte 1. Berlin, Klasse 7. Vom frühen Mittelalter bis zu den Anfängen des Absolutismus. Parengė Dieter Hallek, Frankfurt/Main 1999, p. 66.