Ar būti gydytojo pagalbininke, ar pačiai dirbti gydytoja? Prisiminimų knygoje, kurią 1970 metais Vokietijos Federacinėje Respublikoje išleido Rytų ir Vakarų Prūsijos gydytojų atstovai, išryškėja – nors tikriausiai taip ir nebuvo sumanyta – du labai skirtingi moterų vaidmenys. Ar geri buvo tie senieji laikai? Visuomeninė-kultūrinė kaita išties neaplenkė nei sveikatos apsaugos.
Apie gerąją kaimo gydytojo namų dvasią
Kaip dažnai gydytojai ir tie, kurie išmano jų darbo specifiką, žarsto pagyrimus gydytojų žmonoms, kurios yra tiesiog neišvengiama šeimos gydytojo klinikos dalis. O ypač kaimo gydytojo. Tad savaime suprantama, kad kalbant šia tema privalu nepamiršti ir jų. Kaimo gydytojo žmonos gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas, nes ji ne tik persiima visais sutuoktinio rūpesčiais ir vargais, bet jaučia pareigą padaryti viską, kad bereikalingi reikalai jo neapsunkintų. […]
Jos veikla reikalauja daugybės profesinių žinių, savitvardos ir diplomatinių vingrybių. To irgi tenka išmokti. Tačiau gydytojo žmonos pečius, dar sunkiau nei jo paties, užgulusi būtinybė nuolat būti pasirengusiai. Tai gyvenimas, kuris nuolat reikalauja aukų, ir jį pakelti gali tik stipri, su meile savo užduotims atsidavusi asmenybė. Plačiai išsidriekusiose Rytų Prūsijos žemėse iš kiekvienos kaimo gydytojo žmonos būdavo tikimasi itin daug. Dažnai ne vien be galo sunkios, bet ir su didžiausiais pavojais susijusios kelionės po tolimas vietoves iš namie likusios gyvenimo bendražygės reikalavo ypatingo budrumo, jeigu ji norėdavo išvengti bereikalingų vyro kančių arba nelaimingų atsitikimų. Todėl kone kiekvieno senųjų kaimo gydytojų pasakojimo apogėjus yra žmonai arba jos vietoje plušančiai moteriai išsakomas pagyrimas ir padėka. Įspūdingas dabar prie Flensburgo gyvenančios garbės gydytojo vardą (Sanitätsrat) gavusio pono Haageno iš Girdavos (vok. Gerdauen, dab. Železnodorožnas) dukters pasakojimas:
„Mama daug kalbėdavo telefonu ir atsakinėdavo į skambučius. Ji taip gerai pažinojo aplinkinių vietovių gyventojus, kad daug reikalų pati galėdavo sutvarkyti. Kai naktį suskambėdavo telefonas arba durų varpelis, ji tuoj pat pašokdavo iš lovos. Tėvas miegodavo labai kietai. Dar ir dabar girdžiu mamos balsą, kai ji įkalbinėdavo: ‚Tėvuk, nieko negaliu padaryti, tau reikia eiti!‘ Paskui viskas vykdavo labai greitai.“
Štai ir ponia Luise Skierlo iš Piliavos (vok. Pillau, dab. Baltijskas), dešimties vaikų mama ir be galo jiems atsidėjusi, iš širdies rūpinosi savo vyru, „senuoju slaptuoju tarėju“, kad apsaugotų nuo visko, kas galėtų pakenkti jo neįprastam ištvermingumui. […]
Baigiant reiktų paminėti kaimo gydytojo iš Liubeko žmoną Emmą Krueger, kuri 1965 metų rudenį kaip reta žvali šventė 90-ąjį gimtadienį ir galėjo užtikrintai pasigirti gerąja namų dvasia tarnavusi trims Rytų Prūsijos kaimo gydytojų kartoms: vyrui, žentui ir anūkui. „Geruose gydytojo namuose niekada neturi pristigti kotletų,“ – taip linksmai ji suformulavo mintį apie atsidavimą ir rūpestingumą, kurių buvo kupinas jos gyvenimas.
<pkaimo>
Norint atskleisti išsamų vaizdą, negalima nepaminėti ir moterų gydytojų, kurioms idealistiškai suvokta profesija davė akstiną įsikurti kaime ir ten iš peties darbuotis laisvai praktikuojančiomis gydytojomis. Tiesa, kaimo gydytojų buvo labai nedaug, ir tai nenuostabu: juk ši profesija reikalauja didžiulės fizinės ištvermės. Ponia dr. Gerda Moschall Kroicburge (vok. Kreuzburg, dab. Slavskoje), ponia dr. Pulver Malviškiuose (vok. Mallwischken, Mallwen, dab. Maiskojė) ir nepailstanti ponia dr. Theodora Krause Laukiškiuose (vok. Laukischken, dab. Saranskojė) savo ruožtu parodė, kad šen bei ten ir moterys, panaudodamos visas žinias, išdrįso siekti kaimo tyruose jau aptarto gydytojų suverenumo. Taip pat ir per karą atsiradusi būtinybė pasiųsti gydytojas pirmajai pagalbai teikti į kariauti pašauktų kaimo gydytojų klinikas neabejotinai parodė, kad moterys įstengia vadovauti kaimo klinikai net ir sunkiausiomis sąlygomis ir patirti profesinę pilnatvę. Dar sykį pasitvirtino tai, kad tolimosios Rytų Prūsijos žemė ir žmonės traukia net ir ne Rytprūsių gyventojus. Itin įtikinamas pavyzdys: iš Švabijos kilusi, dabar Filingene (Villingen) praktikuojanti, o anuomet Karaliaučiaus medicinos universiteto klinikos asistentė, dr. Irmgarda Beyerle paskutiniojo karo metu atidavė savo širdį atkampiai kaimo gydytojo buveinei Lazdynuose (vok. Lasdehnen, dab. Krasnoznamenskas) netoli Rusijos sienos. Apsitūlojusi duksliais vežiko kailiniais, lydima ištikimo šuns Perkūno („Panele, ar jūs pati nusinėrėte tą šunį?“, – paklausė jos kartą vienas vokiečių kareivis), ji nuotaikingai ištvėrė visus vargus, kai tekdavo per ledą ir sniegą lankyti ligonius, jos atsidavęs darbas tikrai darė garbę gydytojo chalatui. Tų apylinkių žmonės atsidėkojo jai nuoširdžia meile.
</pkaimo>
Šaltinis: Harry Scholz und Paul Schröder (sud.): Ärzte in Ost- und Westpreußen. Leben und Leistung seit dem 18. Jahrhundert (Ostdeutsche Beiträge aus dem Göttinger Arbeitskreis 48), Würzburg 1970, p. 191–194.