Išpažinti savąjį tikėjimą sovietinių laikų Prūsijos krašte nebuvo savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto būta atskirų nedidelių patalpų, kurias įvairių tikėjimų žmonės įstengė naudoti savajam tikėjimui praktikuoti.

Psl. 302: Jevdokijos Ivanovnos Michailovos pasakojimas:

Kaliningrado srityje gyvenantys vokiečiai lankė išlikusias bažnyčias. Prie kino teatro „Tėvynė“ buvo Romos katalikų bažnyčia su vargonais. Kol vokiečiai čia dar gyveno, joje vykdavo pamaldos. Rusų neišvarydavo, jeigu jie tik neimdavo triukšmauti. Vėliau tą bažnyčią pavertė sporto sale, o dabar joje įrengta pravoslavų cerkvė.

Psl. 302: Nikolajaus Vladimirovičiaus Turcovo pasakojimas:

Morskoje (liet. Pilkopa) kaimelyje nebuvo nei bažnyčios, nei kunigo, tačiau religinės šventės būdavo švenčiamos. Niekas net neplaukdavo į marias žvejoti. Mūsų žuvininkystės kolūkio pirmininkas garsiai paskelbdavo: „Ne, šiandien žvejoti neplauksime. Šiandien šventadienis.“

Būk aktyvus


Šaltinis: Eckhard Matthes und Jurij Kostjašov (Hg.): Als Russe in Ostpreußen. Sowjetische Umsiedler über ihren Neubeginn in Königsberg/Kaliningrad nach 1945. Ostfildern 1999.