Adomas Brėmenietis, kuris gyveno XI amžiuje, savo kronikoje pasakoja Brėmeno ir Hamburgo vyskupijų istoriją, kurios anuomet užsimojo atversti į krikščionybę Šiaurės Europą. Jis aprašė daugybę įvairiausių „pagoniškų“ gyventojų grupių šiauriniuose ir Baltijos jūros regionuose. Taip plačiai lygindamas regionus, prūsus jis įvertino gana palankiai.
Iš salų, kurios yra prie slavų krantų, kaip girdėjau, trys vertos ypatingo dėmesio: pirmoji vadinama Fėmarnu. Prie Vagrijos ji taip arti, kad kaip ir Lolandas matosi iš Oldenburgo. Antroji, priešais veletus, priklauso ranams, arba runams, narsiausiai slavų genčiai, be kurios pritarimo, sprendžiant valstybės reikalus, negalioja joks įstatymas, taip labai ji yra gerbiama už gilų atsidavimą dievams, ar veikiau demonams, kuriems tarnauja daug pagarbiau nei kiti. Šiose abiejose salose knibždėte knibžda laivų plėšikautojų ir piratų, kurie nepasigaili nė vieno, plaukiančio pro šalį. Visi kiti prašalaičius paprastai parduoda, o šie nugalabija. Trečioji sala, Semba, yra rusų ir lenkų kaimynystėje. Joje gyvena sembai, arba prūsai, labai draugiški žmonės. Patyrusiems jūroje nelaimę arba užpultiems laivų plėšikautojų jūreiviams jie skuba į pagalbą. Auksą ir sidabrą laiko per nieką, turi gausybę kailių iš svečių šalių, kurių kvapas persmelkė mūsų pasaulį mirtį nešančiais prabangos troškimo nuodais. Tačiau visa tai jiems verta nedaugiau nei mėšlas ir, man regis, tuo mus pasmerkia, mat mes bet kokia kaina geidžiame kiaunių kailių tarytum amžinos palaimos. Todėl už vilnonius audinius, kurie mūsuose vadinami faldonais, jie siūlo tokias brangias kiaunenas. Apie šių tautų papročius būtų galima papasakoti dar daugybę malonių dalykų, jeigu tik jie būtų Kristaus tikėjimo, kurio skelbėjus aršiai persekioja. Garsusis Bohemijos vyskupas Adalbertas gavo iš jų kankinio vainiką. Paprastai su mumis jie viskuo dalinasi, tačiau lig šios dienos draudžia mūsų žmonėms įžengti į jų giraites ir lankytis prie šaltinių, mat krikščionių apsilankymas, jų galva, juos suteršia. Arklių mėsą jie vartoja maistui, kumelių pieną ir arklių kraują geria – nuo jo, esą, apsvaigsta. Žmonės yra blyškios it vaškas kūno spalvos, jų veidai raudoni, plaukai ilgi. Be to, šitie nesuprantami užpelkių žmonės nepakenčia savo tarpe valdovų.
Šaltinis: Adam von Bremen: Bischofsgeschichte der Hamburger Kirche/Adami Bremensis Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum, aus dem Lateinischen übersetzt von Werner Trilmich, in: Quellen des 9. und 11. Jahrhunderts zur Geschichte der Hamburgischen Kirche und des Reiches (Freiherr vom Stein-Gedächtnisausgabe 11), Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft 51978, p. 454–457.