Rusė naujakurė Ana Andrejevna Kopyliova pasakoja apie penktąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį:
Teoriškai žinojome, kad gyvename netoli nuostabios jūros, bet praktiškai neturėjome jokių galimybių prie jos nuvažiuoti. Visos gatvės buvo suniokotos. Nei į Svetlogorską, nei į Zelenogradską keleiviniai traukiniai dar nevažinėjo. Vieną kartą mes, komjaunuoliai, paprašėme savo įmonės direktoriaus paskolinti mums savo automobilį, kad galėtume nuvažiuoti prie jūros. Jis sutiko. Važiuodami dainavome ir buvome labai linksmi. Kelias į Svetlogorską buvo visiškai sugadintas. Bet kai Kaliningradas ir miesto griuvėsiai liko mums už nugaros, labai nustebome pamatę nesugriautą Svetlogorską. Buvo išlikę visi vokiečių namai. Koks vaizdas, koks grožis! Koks oras! Apsupti sodų namai buvo neįprasti, į juos vedė maži keliukai. Įsimylėjome į vieną namą po kito. Jūros krantas buvo maždaug šimto metrų pločio, smėlis nepaprastai geltonas ir smulkus, jis gurgždėjo po kojomis, nesimatė nė vieno akmenėlio. Dabar tokios pakrantės Svetlogorske nebėra. Netrukus Kaliningrado miesto vykdomieji komitetai pradėjo organizuoti transportą prie jūros. Kad žmonės galėtų nuvykti pailsėti prie jūros, į autotraukinius įmontavo suolus. Jie išvykdavo iš „Trijų maršalų“ aikštės. Laikraščiuose buvo išspausdintas aprašymas su informacija apie maršrutą. Rytais dvi valandas žmonės būdavo vežiojami jūros link, o vakarais dvi valandas gabenami atgal. Už važiavimą reikėdavo mokėti, bilietus pardavinėdavo čia pat aikštėje.
Šaltinis: Eckhard Matthes ir Jurij Kostjašov (sud.): Als Russe in Ostpreußen. Sowjetische Umsiedler über ihren Neubeginn in Königsberg/Kaliningrad nach 1945. Ostfildern, 1999, p. 289–291: