Kokia keista istorija, pagalvos tie, kurie Švenčiausios Mergelės Marijos garbinimą sieja su Lenkija ir Lietuva, bet nieku gyvu ne su Vokiečių ordinu, o jis ilgus metus buvo laikomas mirtinu abiejų šalių politiniu priešu. Mūsų laikais neįprastas yra šioje istorijoje pasireiškęs vyriškumo ir tikėjimo idealas.
Pagal: W. J. A. von Tettau und J. D. H. Temme: Die Volkssagen Ostpreussens, Litthauens und Westpreussens, Berlin 1837.
Pamaldusis Marijos riteris
Vienas švabų riteris, Hermannas von Lichtenburgas, vadintas Saracėnu, taip labai garbino Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad nutarė įstoti į Vokiečių ordiną ir išsirengė kelionėn į Prūsų žemę. Atvykęs į Marburgą, pataikė į prašmatnų turnyrą. Vienas riteris ką tik per heroldą buvo iškvietęs vyrus savosios damos garbei sukryžiuoti su juo ietis. Apdovanoti nugalėtoją žadėjo ginklais ir žirgu. Kadangi niekas neišdrįso stoti į kovą, galiausiai į užtvarą įžengė Hermannas. Dama, kurią jis turėjo galvoje ir dėl kurios kovėsi, buvo pati Švenčiausioji Mergelė. Jos padedamas priešininką numetė žemėn jau per pirmąjį puolimą. Kalaviją ir šarvus, kuriuos laimėjo, padovanojo neturtėliams.
Kai brolis Hermannas užsivilko Ordino drabužius ir jau tarnavo Ordinui Karaliaučiuje, kartą jam pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija liūdnu veidu ir tarė: „Man neramu, kad mylimi mano sūnūs, tavo broliai iš Vokiečių namų prie stalo kalba vien apie karalių, kunigaikščių žygius ir pasaulio tuštybę. Anksčiau valgydami jie kalbėdavo apie mano sūnų, apie mane ir apie šventųjų darbus, o dabar retai kada apie tai pagalvoja arba ir išvis niekada nebeprisimena.“ Brolis Hermannas nebegalėjo pamiršti liūdno Švenčiausiosios Mergelės žvilgsnio. Netrukus jis prisiekė Mergelės Marijos garbei vietoj lininio kryžiaus nuolat nešioti ant pliko kūno geležinius marškinius. Kai kilo karas, ant geležinių marškinių jis užsidėjo dar ir geležinius šarvus. Kovoje šarvai taip sudraskė ir nudyrė jam odą, lyg skorpionai būtų sukandžioję. Vienas kunigas jį dėl to išbarė: „Bent jau kare dėl sunkių šarvų turėtum nusiimti tuos geležinius marškinius.“ Tačiau brolis Hermannas atsakė: „Kol būsiu gyvas, jokia bėda neprivers manęs nusivilkti geležinių marškinių, kad ir kiek žaizdų nuo jų atsivertų!“ – Ir kas gi tada nutiko? Kitą naktį jam pasirodė Mergelė Marija, švelniai palietė jį ranka ir pagydė. Kitą rytą jį išvydęs kunigas neberado nė menkiausio žaizdų pėdsako.
Kai Ordinas ėmė ginkluotis kitam karui, jam ir vėl apsireiškė Švenčiausioji Mergelė ir tarė: „Kviečiu tave, Hermannai, prie savo sūnaus vaišių stalo!“ Tada jis atsisveikino su šiuo pasauliu ir su draugais. – Iš to karo žygio jis išties nebesugrįžo. Jo gyvenimas buvo skirtas Švenčiausiajai Mergelei.
Šaltinis: Johannes Krauledat (sud.): Romowe. Altpreußische Sagen. Den Kindern der Heimat ausgewählt, Langensalza 21928, p. 53.