Karaliaučiaus žydų bendruomenė holokausto nepergyveno. Likę gyvi bendruomenės nariai apsigyveno JAV, Vakarų Europoje ir Izraelyje. Sovietiniame Kaliningrade žydai vis dėlto irgi gyveno. Tai buvo persikėlėliai iš Rusijos, Baltarusijos arba Ukrainos. Jų nebuvo daug ir jie dažniausiai tarpusavyje net nepalaikė ryšių. Žlugus Sovietų Sąjungai atsirado galimybė susitelkti į bendruomenę. Reikėjo apsispręsti, kurių tradicijų tęstinumo laikytis.
XX amžiuje Karaliaučiuje gyveno apie 3000–4000 žydų. Miesto bendruomenė tradiciškai buvo liberali, greta egzistavo dar viena didelė ortodoksų bendruomenė „Adas Israel“. Pagrindinė sinagoga, dar vadinama naująja, buvo pastatyta 1893–1896 metais ir išliko iki 1938 metų lapkričio 9-osios „Krištolinės nakties“.
Nūnai Kaliningrade gyvenantys žydai, tyrinėjantys savosios žydų kultūros šaknis, turi galimybę apjungti dvi tradicines linijas: viena vertus, sekdami savo tėvų ir senelių, atvykusių iš Rusijos arba Ukrainos ir Baltarusijos štetlų, išsaugoti žydiškąjį savitumą ir šeimos vertybes, kita vertus, atgaivinti prisiminimus apie buvusią Karaliaučiaus bendruomenę.
Reikia pripažinti, kad jidiš kalba dabar atrodo mažne tokia pat egzotiška kaip kadaise hebrajų. Naujoji karta pasirinko hebrajų kalbą. Tai susiję ir su savosios žydų valstybės Izraelio susikūrimu. Tačiau jidiš ir toliau skamba kaip dainų ir giesmių kalba. Kaliningrade jau seniau kaip prieš metus įkurtas žydų vaikų choras „Šofar“, kurio repertuarą sudaro ir liaudies dainos, ir liturginės giesmės. Iš šio choro išsirutuliojo dvasinės žydų kultūros centras. Vaikai ne vien dainuoja, bet ir mokosi dainų ir giesmių kalbos, sužino jų turinį ir prasmę. Jų brandai labai svarbu šios kalbos mokytis ir ja kalbėti.
Šaltinis: Viktor Šapiro: Šalom! in: Zapad Rossii, 1993, 2 (6), p. 15–18.