Lenkijos žydė Maria Blitz, kuri išvengė holokausto, nes buvo išvežta priverstiniams darbams, Raudonosios Armijos įžygiavimą į Prūsų žemę 1945 metais patyrė kitaip nei daugelis vokiečių.
Po kelių dienų rusai ir vėl atėjo, šįkart visiems laikams. Kartais padirbėdavau ligoninėje pagalbininke. Ten, kur dirbau, buvo keletas žmonių, anksčiau patyrusių priverstinių darbų dalią. Tai buvo prancūzai, italai, lenkai ir rusai. Galima sakyti, jiems ėjosi gerai, nes dauguma jų dirbo kaime pas ūkininkus ir turėjo užtektinai valgyti. Jie buvo laisvi ir galėjo visur vaikščioti be sargybinių.
Susipažinau ir su keliais prancūzų armijos kareiviais, kuriuos buvo išlaisvinę rusai. Tarp jų buvo ir žydų, jie man pasakė, kad draugai niekados nebūtų jų išdavę vokiečiams. Beveik kasdien rusai tardydavo priverstinius darbus dirbančiuosius, ar kas nors iš jų nekolaboravęs su vokiečiais. Vyrai labai bijodavo, bet aš likdavau rami, nes žinojau, kad manęs, žydės, jie tikrai nepalaikys kolaborante. Rusai mus (tik priverstinius darbus dirbančius) vežiodavo į visokius miestus ir beveik kasdien tardydavo, bet man niekada nekildavo jokių problemų. Vienas rusų karininkas sykį man pasakė, kad nueičiau į vieną tokį vokiečių namą ir pasiimčiau viską, ko tik noriu. Nuėjau į tuščius namus ir pasiėmiau keletą drabužių ir šiek tiek pinigų.
Paskutinė vieta [, kur teko dirbti,] buvo Karaliaučius. Tai buvo labai didelis miestas, smarkiai subombarduotas, vos ne miestas vaiduoklis. Įsikūrėme tuščiuose namuose. Rusai vis dar mus kartais tardydavo, bet nebe taip dažnai kaip anksčiau. Buvau jau šiek tiek pramokusi rusiškai, mokėjau ir rašyti. Kalboms esu gabi, tad greitai išmokau. Jie davė man buhalterės ir pardavėjos darbą vienoje kepykloje. Po darbo kai kurie iš mūsų susitikdavo pašokti. Name, kuriame gyvenau, buvo dar dvi lenkės ir žydė mergaitė, taip pat pabėgusi nuo holokausto. Ji buvo vengrė ir pasislėpė vienuose vokiečių namuose kaip kambarinė. Mes svaiginomės laisve, pagaliau turėjome pakankamai maisto. Į kepyklą vis užeidavo vokiečių, kurie prašydavo duonos. Negalėdavau jų atstumti, tik pagalvodavau: „Kaip keičiasi laikai!“
Šaltinis: Maria Blitz: Endzeit in Ostpreussen. Ein beschwiegenes Kapitel des Holocaust, Uwe Neumärker (sud.), Berlin 2010.