Rusų istorinėje atmintyje kryžiuočių ordinų žygius į Baltijos šalių teritorijas sustabdė Aleksandras Nevskis 1242 metais įvykusiame sensacingame mūšyje ant užšalusio Peipaus ežero. Rusiškų vadovėlių autorių nuomone, rusų kariai irgi prisidėjo prie pergalės prieš Vokiečių ordiną 1410 metais.

Vienas iš lenkų kunigaikščių 1226 metais pakvietė Vokiečių ordiną atversti jotvingius, arba prūsus, į krikščionybę. Kryžiuočiai sėkmingai kovėsi su prūsais ir netrukus užkariautose žemėse įkūrė savą valstybę. 1237-aisiais Vokiečių ordinas susijungė su Kalavijuočių ordinu, kuris Baltijos šalyse buvo įsikūręs jau anksčiau. Ordino valstybė turėjo nedidelę, tačiau labai stiprią kariuomenę. Atsiliepdami į Romos popiežiaus kvietimą prie Baltijos jūros krantų kovoti su jotvigiais nuolat atvykdavo riterių iš visos Europos šalių. Jie greitai užkariaudavo vis daugiau naujų žemių. Netrukus Ordinas tapo grėsme ne tik jotvingiams, bet ir krikščionims: katalikiškajai Lenkijai ir pravoslaviškajai Rusiai.

Lenkijai reikėjo stipraus sąjungininko kovai su Ordinu. Geriau už kitus tam tiko Lenkijos rytų kaimynas – galinga Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. [...] Lemiamą pergalę prieš Ordiną Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė pasiekė Žalgirio mūšyje 1410 metais. Lenkijos karaliaus [vadovaujamoje] kariuomenėje, be lenkų ir lietuvių riterių, kovėsi ir rusų bei čekų kariai. Ordino kariuomenė karių skaičiumi buvo mažesnė, tačiau pranašesnė ginkluote ir kariniu pasirengimu. Tačiau po žūtbūtinės kovos kryžiuočių riterius pavyko nugalėti. Kad buvo pasiekta pergalė, nemenkas vaidmuo teko nepalaužiamam rusų daliniui iš Smolensko žemės, kuri anuomet priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Būk aktyvus!


Šaltinis: Ведюшкин Владимир А., Чубарьян Александр О. (sud.). История Средних веков. Для 6 класса общеобразовательных учреждений. 6-ое изд., Москва 2007, p. 228–229.