Ką išgyveno vokiečiai, po 1945 metų pasilikę lenkiškoje Prūsijos žemės dalyje? Katalikų bažnyčios ministrantas Johannesas Gehrmannas pasakoja apie didžiulius pokyčius įvedus lenkų kalbą, lenkų kultūros tradicijas ir komunistinę sistemą.

Johanneso Gehrmanno pasakojimas:

Religinis gyvenimas taip pat po truputį įėjo į vėžes. Nors 1945 metais kunigai nebesakė pamokslų vokiškai, o tik lenkiškai, tačiau klebonas Barkowskis skaitydavo bent jau Evangeliją ne vien lenkiškai, bet ir vokiškai.

1946 metais tai buvo uždrausta. Vokiškos vakarinės mišios, kurios Olštyne (vok. Allenstein) buvo laikomos dar iki 1946-ųjų pavasario, ūmai irgi buvo uždraustos. Mes, vokiečiai, atsidavėme savo likimui, o mums, vaikams, nieko arba beveik nieko nenutuokiantiems apie politiką, tai nė kiek nerūpėjo. Per vienerius metus jau buvome pramokę lenkiškai, tad dainavome lenkiškas vaikiškas daineles, kurių melodijos dažniausiai labai gražiai skamba, ypač Kalėdų giesmės.

Mums, vokiečiams, bažnyčioje buvo nepriimtinas lenkiškasis nacionalizmas, kuris buvo ir vis dar yra lenkų bažnyčios ypatumas. Kai visi užtraukdavo „tautinį bažnytinį himną“ Boże coś Polskę... [Dieve, kuris Lenkiją…], mano lūpos likdavo sučiauptos. Lygiai taip pat mums būdavo sunku kalbant Švč. Mergelės Marijos litaniją prašyti: „Lenkijos karūnos karaliene, melski už mus!“ Tik tada, kai man buvo paaiškintas istorinis šio prašymo kontekstas, galėjau prasižioti ir melsti užtarimo.

Išpažinties eidavome pas dar tuo metu likusius daugybę vokiečių nuodėmklausių gimtąja vokiečių kalba.

Bartonge (lenk. Bartąg, vok. Bertung) neteko girdėti, kad kunigas būtų ką nors atstūmęs dėl vokiečių kalba sakomos išpažinties, nors kažkur kitur, kaip teko girdėti, taip nutikę. 1946-ųjų pavasarį susivokėme, kad mus valdo ne laisva, demokratinė Lenkija, o komunistai. Pamenu, kaip vieną sekmadienį apie tai buvo perskaitytas Lenkijos vyskupų konferencijos ganytojiškas laiškas, kuriame buvo protestuojama prieš tokias machinacijas. Kai kunigas skaitė šį laišką, jį pertraukė kažkokia moteriškė iš paskutinių klauptų, užtraukusi kovingą religinę giesmę: My chcemy Boga [Norime Dievo], visa bendruomenė karštai įsitaukė ir sugiedojo ją iki galo. Ši giesmė man leido suprasti, kokia atsakinga ir ta akimirka, ir visas tas laikas.

Būk aktyvus


Šaltinis: Nachkriegsalltag in Ostpreußen. Erinnerungen von Deutschen, Polen und Ukrainern [Pokario kasdienybė Rytprūsiuose. Vokiečių, lenkų ir ukrainiečių prisiminimai],  hrsg. von Hans-Jürgen Karp und Robert Traba (Zeitschrift für die Geschichte und Altertumskunde Ermlands, Beiheft 16), Münster 2004, p. 453 – 454.