Prūsai šiuolaikiniuose tautiniuose mituose
Kai pasklinda legendos ir spekuliacijos, aiškinant istorinius įvykius sustiprėja noras vadovautis politiniais, religiniais arba nacionaliniais motyvais. Prūsų atveju daugybę įtikinamų pavyzdžių randame vokiškiuose, lietuviškuose, lenkiškuose ir rusiškuose vadovėliuose.
Štai lietuviškuose istorijos vadovėliuose prūsai priskiriami prie savų protėvių, jie aprašomi kaip „skaitlinga ir narsi lietuvių gentis“. Vokiškuose vadovėliuose pasakojant apie Prūsų žemės pajungimą Vokiečių ordinui ir viduramžiais vykusį vokiečių kraustymąsi į rytinius Europos regionus prūsai dažniausiai nusakomi gan miglotai. Prūsų sukilimo fone užkariautojų veiksmai atrodo juo didvyriškiau. Apie savarankišką prūsų istoriją beveik visai neužsimenama, tik nacionalsocializmo laikų vadovėliuose kartais pabrėžiama tariama kultūrinė įtaka, kurią prūsams esą padarę germanai ir vikingai.
Kita įvairiai interpretuojama tema – tai prūsų apkrikštijimas, o ypač lenkiškuose ir neseniai išleistuose rusiškuose istorijos vadovėliuose, kuriuose skirta daug dėmesio šventojo Vaitiekaus (Adalberto) ir šventojo Brunono Kverfurtiečio misijai ir kankiniškai mirčiai. Ir šiuo atveju prūsai vaizduojami nepaklusniais, tad misionierių veikla atrodo juo ryškesnė.
Ką iš tiesų dabar galime žinoti apie prūsus?
Vienas geriausių prūsų ir jų istorijos žinovų yra istorikas Grzegorzas Białuńskis iš Olštyno. Turimas žinias, surinktas iš gausybės išsklaidytų rašytinių šaltinių ir gautas archeologinių tyrinėjimų metu, jis reziumuoja taip[1]: prūsai (vok. Pruzzen, Prußen) buvo baltų etninė grupė, gimininga dabartiniams lietuviams ir latviams. Savos valstybės jie nebuvo sukūrę, tik santykinai laisvą sąjungą, kurią sudarė Pamedės, Pagudės, Varmės, Sembos, Bartos, Sasnavos, Galindos, Notangos, Nadruvos, Skalvos ir Jotvingių žemės / Sūduvos sritys. Šias atskiras sritis savo ruožtu sudarė mažesni teritoriniai vienetai, veikę itin savarankiškai (pulka). Svarbiausia politinė reikšmė teko visų laisvų suaugusių vyrų susirinkimui, vadinamam veče, be to, būta ir vadų, kurie vadinti konagis (karalius). Karo metais jiems tekdavo didesnė reikšmė, tačiau aiški valdymo sistema neįsitvirtino.
Prūsai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, taip pat ir žvejyba, ir bitininkyste. Savarankiška amatininkystė tikriausiai negalėjo išsivystyti. Didesnės apimties prekyba vykdavo tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, savaitės turguose ir uostuose, prie kurių būdavo patogu privažiuoti.
Tyrinėjimais nustatyta, kad prūsų religija veikiausiai buvo primityvusis (nediferencijuotas) tikėjimas arba plačiai išsišakojęs politeizmas. Kulto apeigas šventose vietose – giraitėse arba prie šaltinių – atlikdavo vyriausieji dvasininkai, vadinami kriviais (criwe). Prūsų dievų vardai užrašyti tik naujųjų laikų rašytiniuose šaltiniuose: tarp jų – ir derlingumo dievas Curche, ir Perkūnas Perkunis, ir vandenų dievas Potrimpus, ir mirusiųjų dievas Patollus. Svarbus vaidmuo tekdavo pranašystėms ir aukojimams, dievams būdavo atnašaujami ir žmonės.
Prūsais netruko susidomėti stipresni ir geriau organizuoti kaimynai: lenkai, rusėnai ir vikingai. Nuo X amžiaus dokumentuose randame žinių apie plėšikiškus šių kaimynų antpuolius ir užkariavimo žygius. Prūsų žemėje vikingai įkūrė Truso / Oruso ir Viskiautų (vok. Wiskiauten, dab. Mochovojė) prekybines gyvenvietes. Netrukus prasidėjo krikščioniškoji Prūsų žemės misija. Krikščioniškąsias misijas, pavyzdžiui, šventojo Adalberto Vaitiekaus Prahiškio (997 metais) ir šventojo Brunono Kverfurtiečio (1009 metais) rėmė Lenkijos kunigaikštis Boleslovas Narsusis. Abi misijos žlugo ir baigėsi kankininkiška misionierių mirtimi. Prūsų rengti keršto arba plėšikiški antpuoliai šaltiniuose minimi tik nuo XII amžiaus.
Apie etnoso pabaigą
Užkariauti Prūsų žemę itin rūpėjo Lenkijos karalystės Piastų dinastijai, tuo tarpu Rusios kunigaikščiai įsiveržė tik į toliausiai rytuose plytinčią Sūduvą. Dėl feodalinio Lenkijos susiskaldymo ir aršaus prūsų pasipriešinimo Piastų kunigaikščių Boleslovo Kreivaburnio, Boleslovo Garbaniaus ir Kazimiero Teisingojo karo žygiai nebuvo sėkmingi. Padėtis pasikeitė, kai apie 1226 metus Konradas Mazovietis atsikvietė Vokiečių ordiną. Prūsų žemės užkariavimas vyko prievarta ir pareikalavo daugybės vietinių gyventojų aukų. Tačiau nukariauti prūsai išliko: dar XV amžiuje Vokiečių ordino valstybėje jie sudarė daugumą gyventojų. Tik per ilgą laiką juos išstūmė vokiečių, lenkų ir lietuvių naujakuriai. Pakutinis šio proceso etapas buvo senosios prūsų kalbos išnykimas maždaug XVII amžiaus pabaigoje.
[1] Grzegorz Białuński: Pruzzen, in: Stephanie Zloch, Izabela Lewandowska (sud.): Das ,Pruzzenland‘ als geteilte Erinnerungsregion. Konstruktion und Repräsentation eines europäischen Geschichtsraums in Deutschland, Polen, Litauen und Russland seit 1900 [Schriftenreihe des Georg-Eckert-Instituts – Leibniz-Instituts für internationale Schulbuchforschung, Bd. 135], Göttingen 2014, p. 115 - 146.