Kaip žmonės gyveno Prūsų žemėje? Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vokietijoje išleista daugybė prisiminimų knygų, kuriose piešiamas išnykusio, tradicinės visuomenės laikų pasaulio vaizdas su dvarais, valstiečiais ir ikipramonine sostine Karaliaučiumi. Varmė ir Mozūrija Lenkijoje laikomos viliojančiais atostogų regionais, bet gerokai mažiau pasakojama apie tai, kaip žmonės ten gyvena kitais metų laikais, o ne vos keliais vasaros mėnesiais. O kai kalbama apie pramonę ir uostus Prūsų žemėje, visų pirma pagalvojame apie Rusiją ir Lietuvą.

Kas yra gyvenamieji pasauliai?

Sąvoką „gyvenamieji pasauliai“ vartoja daugelis mokslininkų. Istorikai paprastai suvokia tai kaip modelį, apimantį visas žmogaus gyvenimo sritis: ir labai praktines, pavyzdžiui, tokias kaip kasdienio gyvenimo tvarkymas (būstas, darbas, maitinimasis, seksualumas arba judėjimas), ir abstraktesnes, tokias kaip nuostatos, normos, vertybės, žinios arba (ateities) lūkesčiai. Tačiau kad visa tai nevirstų be galo skirtingų atskirų atvejų sankaupa, šiuolaikiniai istorikai stengiasi susieti individualius aspektus su visuomeninėmis ir ūkinėmis struktūromis. Atskiras žmogus sąveikauja su savo aplinka, todėl istorijos tyrinėjimo objektas vadinamas ne tiesiog „gyvenimu“, o „gyvenamaisiais pasauliais“.

Kadangi gyvenamųjų pasaulių sąvoka yra labai plati, ši tema iš dalies persidengia su kitomis, pavyzdžiui, „Vyrai ir moterys“ arba „Religija“. Todėl pagrindinis akcentas čia skiriamas ūkio ir darbinio gyvenimo bei laisvalaikio ir kultūros sritims.

 

Gyvenamieji pasauliai Prūsų žemėje – (ne)tipiškas atvejis

Negalima sakyti, kad mokykliniuose vadovėliuose ir knygose apie Prūsiją ligi šiol nebuvo rašoma apie Prūsų žemės ūkį ir visuomenę. Tiesa, daugiausia aptariama viduramžiškos Vokiečių ordino valstybės istorija ir plačiai priimta prielaida apie stiprų ūkį. Teigiama, kad Vokiečių ordinas atliko svarbiausią vaidmenį įsisavinant žemes, kuriant miestus ir kaimus, statant puikias pilis ir pasiekiant nepaprastą prekybos ir amatų klestėjimą. Į naujakurių gyvenimą kaimo vietovėse žvelgiama pirmiausia sisteminiu ir struktūriniu požiūriu: nagrinėjama vietininkų veikla, žemės dalinimo nuostatai arba ūkininkavimo ir atleidimo nuo mokesčių sutartys. Kartais tai labai sausi duomenys. Pasakojimai apie naujuosius laikus dažniausia apsiriboja tik trumpomis informacijomis, pavyzdžiui, apie geležinkelio statybą, Schichau fabriką ir laivų statyklą Elbinge, pirmąjį elektrinį tramvajų Klaipėdoje arba gerą mokyklų, spaustuvių, klebonijų ir mokytojų seminarijų infrastruktūrą Mažojoje Lietuvoje, kartais papildant juos idiliškomis kuršininkų žvejų laivų nuotraukomis.

Temai „Gyvenamieji pasauliai“ parinkti šaltiniai galėtų atsargiai nužymėti naujo požiūrio galimybę. Ypač įdomu tekstuose arba iliustracijose aptikti tokias situacijas, kurios kertasi su įprastomis struktūromis ir privilegijuotomis valdymo formomis, kai išryškėja kontrastai tarp kasdienio gyvenimo ir neįprastų patirčių arba kai ligšiol mažai dėmesio sulaukusios gyventojų grupės, pavyzdžiui, sintai, gauna galimybę pasisakyti.