Petras Dusburgietis XIV amžiuje buvo tam tikra prasme Vokiečių ordino namų ir dvaro istorikas. Savo kronika jis siekė pateisinti Ordino viešpatystę Prūsų žemėje, o tai pastebimai įtakojo prūsų vaizdavimą. Paprasčiausiai šiuos žmones reikėjo atversti į krikščionybę…
Prūsai nepažino Dievo. Būdami paprasti žmonės, neįstengė jo protu suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai nė iš rašto jo negalėjo pažinti. Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam. Kadangi jie nepažino Dievo, tai, suprantama, klaidingai garbino kaip dievus visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. Jie turėjo šventųjų miškų, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti. Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje – Nadruvoje – buvo vieta, kurią vadino Romuva, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, mat kaip jo šventenybė popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir krivio valiai bei žodžiui pakluso ne tik suminėtos gentys, bet ir lietuviai bei kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle ar kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikėlių žemes, susilaukdavo didžios pagarbos iš kunigaikščių, kilmingųjų bei prastuomenės. Be to, jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje, negęstančiąją ugnį. Prūsai tikėjo, kad kūnas prisikelia iš numirusiųjų, bet, žinoma, ne taip [tikėjo], kaip dera. Jie mat manė, kad tas, kas šiame gyvenime yra buvęs kilmingas ar nekilmingas, turtingas ar vargšas, galingas ar negalingas, toks pat bus po prisikėlimo ir būsimajame gyvenime. Dėl to dažnai atsitikdavo, kad kartu su mirusiu kilminguoju jie degindavo jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis bei sakalus ir visa kita, kas reikalinga kario tarnybai. Su nekilmingaisiais drauge degindavo jų kasdienio darbo reikmenis. Jie tikėjo, kad sudeginti daiktai prisikelsią drauge su jais ir jiems tarnausią kaip anksčiau. Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų patyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių – krivį – ir paklausus, ar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nematęs ko einant į jų namus, tas nedvejodamas pasakydavo, kokie buvo mirusiojo drabužiai, ginklai, žirgai bei šeimyna, be to, siekdamas didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje numirėlis palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami mūsų jau minėtam kriviui, kuris tą dalį sudegina. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką pagal savo paprotį degina vienoje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventa, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šiaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs. Jie nei anksčiau nesirūpino nebūtinais ir prabangiais drabužiais, nei dabar nesirūpina: kaip šiandien nusivelka, taip rytoj apsivelka, nė nepastebėdami, kad jie išvirkšti. Jie nekloja minkšto guolio ir nevalgo išrankių valgių. Geria paprastą vandenį, medaus vyną, vadinamą midumi, taip pat kumelių pieną, tik jo niekad negeria nepašventinto. Kitokių gėrimų senovėje jų ir nežinota. Savo svečiams jie rodo kokį tik begali lipšnumą, ir vargu ar jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, jog vaišėse gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo išgerti su tokia sąlyga, kad jiems štai savo žodį tesėjus ir numatytą kiekį pirma išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios išgertuvės trunka tol, kol nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi. Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė iki šios dienos, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo valgyti ir kasdien plauna kojas namiškiams ir svečiams. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami. Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį. Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti.
Šaltinis: Petri de Dusburg Chronicon terrae Prussiae/Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas, in: Norbertas Vėlius: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius 1996, p. 344–345.