Devintąjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuva dar buvo viena iš Sovietų Sąjungos respublikų, tačiau jau tuomet joje pradėjo ryškėti atvirumo ir pilietinio aktyvumo ženklai. Jaunas lietuvių redaktorius pasakoja apie bendras vokiečių ir lietuvų pastangas atkurti garsųjį paminklą Taravos Anikei, XVII amžiuje sukurtos baladės herojei.
Laikraščio redakcija – gana lankoma vieta. Vieni, niekur nesuradę pagalbos, tikisi bent žurnalistų supratingumo, kiti atskleidžia kokią idėją, prašydami ją paskelbti. Neretai teko rizikuoti ir gauti pylos iš tuometinių laikraščio vadovų – komunistų partijos aparatininkų. Ypač daug sveikatos suėdė vienas toks partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius, kuris buvo klasikinis biurokratinis komunistas „aparatčikas“ – bijantis visko, ko negalima, ir draudžiantis visiems galvoti kitaip, nei galima. [...]
Klaipėdoje, buvusiame vokiškos kultūros mieste, negalima buvo dar daugiau: oficialioji tarybinė propagandos mašina kelis dešimtmečius vokiškus pėdsakus ne tik neigė, bet ir trynė. Spauda turėjo rašyti taip, kad vokiškos praeities tarsi ir nebuvę. Geri galėjo būti tik VDR vokiečiai, jokiu būdu ne Vakarų Vokietijos.
[...]
Visuomenės demokratėjimo aušroje teko laikraštyje išspausdinti įvairiausių žmonių nuomonių, daug tuometinei valdžiai nepatikusių idėjų. Nors metas buvo sudėtingas ir visiškai naujas, tik retkarčiais teko graužtis nagus, kad apsišauta, kad prasmuko didelė klaida, kad vertingas, visuomenei aktualus pasiūlymas liko pelyti redakcijos stalčiuose. O tuo metu spaudos poveikis buvo žymiai didesnis! Savo apmaudui, turiu prisipažinti, vieną žmogų nuvyliau ir dėl to bent dabar jo atsiprašau, o pats gailiuosi. Dar nebuvo įsisiūbavusi „perestroika“, kai apyjaunis vyriškis (kur jis dabar – norėčiau pasikalbėti!) ant stalo paskleidė pluoštą senovinių atvirukų, kuriuose buvo užfiksuotas Klaipėdos teatras ir man neregėtas paminklas. Svečias paaiškino, kad tai prieš karą stovėjęs paminklas vokiečių poetui. Jis paragino atviruką laikraštyje išspausdinti. „Reikia atstatyti paminklą!“ – kurstė mane inteligentiškas vyriškis. Klaipėdoje tada buvau naujokas, tad ir apie buvusį paminklą, ir apie poetą Simoną Dachą išgirdau pirmąsyk. Tada nesupratau, kokia tai gera mintis! Taigi nors paminklas atvirukuose ir patiko, svečiui liūdnai atsakiau: „Valdžia mūsų nesupras ir duos į kailį – palaikys tai vokiečių revanšizmo rėmimu. Žinot, kokie „aparatčikai“ tiesmuki ir riboti.“ [...]
Gyvenimas tuo ir žavus, kad suteikia progų klaidas ištaisyti.
Buvo gaivus 1988-ųjų pavasaris, svaigi gegužė. Stagnaciją suklibino net „Pirmutinis streikas“ (Klaipėdos autobusų parke).
...Vieno saulėlydžio valandas leidome smagioj kompanijoj – šventėme kolegės gimtadienį. Tik namų šeimininkas – architektas Saulius Manomaitis – buvo susimąstęs: pagal jo projektą restauruojamas Klaipėdos dramos teatras, statomas priestatas, o statybininkai, ak tie statybininkai... Kai jie turi jėgų, neturi medžiagų, arba atvirkščiai. Besibėdodamas architektas ėmė piešti ir Teatro aikštės vaizdą, kuriame jis labai pasigedo paminklo su „Taravos Onutės“ skulptūra. „Kaip būtų gerai, jeigu ji vėl čia atsistotų tokia, kokia stovėjo iki karo: kukli ir subtili, o ne numatomas grandiozinis stulpas, griaunąs aikštės erdvę ir visą architektūrinę dermę! Modernistinei skulptūrai reikia ir atitinkamos erdvės, o ne senamiesčio! Jei XX a. pradžios paminklas sugrįžtų, tada ir visas teatras atrodytų taip, kaip turi atrodyti!.. Sako, vienas vokietis siūląs tą „Onutę“ atstatyti. Dabar jis viešįs Klaipėdoje, bet valdžia su juo nenorinti leistis į kalbas. Žinai gi – iš baisiųjų Vakarų, žinai gi – paminklas tai vokiečiui... Ir tas atvykėlis – imperialistas, kapitalistas, revanšistas. Turėti reikalų su tokiu rizikinga – ar gali žmogus nuspėti, kas pasivaidens partijai ir saugumui!?“
„Sauliau, tokią mintį tu sakai ne pirmas. Gal iš tiesų ta „Onutė“ turi grįžti? Jei tas svečias pateks į tavo akiratį, atsiųsk jį pas mane į redakciją. Gal ką „pramušim“. [...]
Į redakciją atėjo žilas vyriškis. Prisistatydamas rusiškai su akcentu, jis ištiesė vizitinę kortelę. Heinz Radziwill... Offenburg...
Įškart supratau, kad šis žmogus – iš Vakarų Vokietijos, turistas, kurių dabar Klaipėdoje gana daug. O dėl pavardės – Lenkijos muziejuose esu matęs daugybę eksponatų su parašais Radziwill. Atmintimi perbėgo garsioji Radvilų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų giminė…
Neapsirikau. Besišnekučiuojant sužinojau, Kad Hainco Radvilos protėviai, reformatų tikybos Lietuvoje skleidėjai, dėl katalikų spaudimo buvę priversti apsigyventi Rytų Prūsijoje. Jo tėvai iki Antrojo pasaulinio karo yra gyvenę Ragainėje, Tilžėje, kalbėjęsi lietuviškai. Iš šešių jų vaikų vyriausioji duktė gyveno Klaipėdoje. Dirbdami geležinkelio tarnautojais, Radvilos dažnai keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Sunkų gyvenimą jam, kaip ir daugeliui to meto žmonių, užkorė Antrasis pasaulinis karas. Mobilizuotas į hitlerinę kariuomenę, jis ėjo karo keliais po visą Europą, kol Kurše pateko į nelaisvę mūsų Tarybinei armijai. Iki 1950-ųjų su kitais karo belaisviais dirbo Karelijos miškuose, Leningrade statė namus. Karas sugriovė gyvenimo pradžią, sutrukdė laiku sukurti šeimą.
Gyvendamas Vakarų Vokietijoje dirbo komersantu tarptautinėje statybos kompanijoje, buvo jos dalininkas. Darbo reikalais jam tekę apvažinėti visą pasaulį… Dabar Haincas Radvila – jau pensininkas. […]
– Praėjusių metų rugsėjį, – toliau pasakoja Haincas Radvila, – aš vadovavau turistų grupei, kuri aplankė Klaipėdą. Daugelis mūsų pamatėme miestą po keturiasdešimties su viršum metų. Šiandieninė Klaipėda mums padarė labai didelį įspūdį, juolab kad daugelis iš grupės nesitikėjo, kad miestas bus taip atstatytas ir taip išaugęs, kad jame tokia intensyvi ūkinė veikla. Mus maloniai nustebino ir restauruojamas senamiestis, ypač teatras. Daugelis buvusių klaipėdiečių prisiminė, kad prie teatro stovėjo poetui Simonui Dachui skirtas fontanas ir skulptūra „Onutė iš Taravos“. Toji skulptūra buvo Klaipėdos simbolis. „Onutė iš Taravos“ – S. Dacho sukurta meilės daina. Ją girdėjau dainuojant abiejose Vokietijose, Šveicarijoje, Ausdtrijoje. Ji, tapusi liaudies daina, spausdinama vokiškiuose dainynuose. Buvusieji jūsų miesto gyventojai ir daugelis žmonių Vakarų Vokietijoje, kituose kraštuose pageidautume ir sveikintume, kad šis paminklas būtų atstatytas...
– Pone Radvila, man teko girdėti apie „Onutę iš Taravos“, mačiau buvusios skulptūros nuotraukas. Negaliu tvirtinti, bet pasakojama, kad „Onutę“ iš teatro aikštės iškėlė hitlerininkai, išlaisvindami vietą fiurerio biustui...
– Visai galimas dalykas. Dabar, kai istorija ir gyvenimas žmoniją daug ko pamokė, šią senąją, iš gyventojų aukų pastatytą, skulptūrą reiktų atstatyti. Mes galėtume visas išlaidas padengti mūsų šalies valiuta. Tai būtų abiejų valstybių, abiejų tautų tarpusavio supratimo ženklas. Įsivaizduokime restauruoto teatro ir atstatyto „Onutės iš Taravos“ skulptūros su fontanėliu atidarymą! Tai būtų didelis ne tik jūsų miesto, bet ir tarptautinis įvykis! Atstatyta skulptūra – senasis miesto simbolis – taptų ir turistų traukos objektu. Galbūt su tokiu pasiūlymu nesikreipčiau, jei ne ankstesnė ir gan sėkminga mano organizacinė veikla. Man pavyko organizuoti lėšų rinkimą Gdansko Marijos katedros vargonų atstatymui. Padovanojome apie milijoną markių. Prisidėjome ir prie pilių restauravimo Lenkijoje. Kadangi Lietuva – mano protėvių šalis, kadangi ji tėvynė daugelio kartų, turinčių Radvilų pavardę, aš labai džiaugčiausi, kad mano pasiūlymas atstatyti skulptūrą būtų įgyvendintas. Tai būtų ir mano asmeninis indėlis, stiprinantis taiką ir draugystę tarp abiejų tautų, abiejų valstybių. Klaipėdos skulptūrų parke įsitikinome, kad jūs turite puikiausių skulptorių, kurie galėtų atkurti „Onutę iš Taravos“, – siūlo Haincas Radvila. [...] Paminklo S. Dachui atstatymas būtų sensacija gerąja prasme – apie tai rašytų stambiausi laikraščiai, rodytų televizija. [...] Tai būtų jūsų krašto išgarsinimas, nes daugelis žmonių Vakaruose nežino Lietuvos. Dasuguma žmonių, paklaustų gatvėje, kur yra Memelis, kur Lietuva, tik patraukiotų pečiais... Atstatyta „Onutė iš Taravos“ išgarsintų Klaipėdą, Lietuvą Europoje ir plačiau. [...]
1988 metų gegužės 25-ąją „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbta ši „erezija“, o 1989 metų lapkričio 18-ąją paminklas atidengtas! Tik prieš devynias dienas, lapkričio 9-ąją, prakirsta Berlyno siena...
Visa ši publikacija laikraštyje susilaukė daugybės laiškų. Atsiliepė architektai, skulptoriai, menotyrininkai, filosofai, filologai, istorikai, net moksleiviai, kiemsargiai. Užvirusioje entuziastingoje diskusijoje dėl gražaus paminklo atstatymo nebuvo nė vieno viešo skaitytojo balso prieš. [...]
Laikraščio skaitytoja Irena Kuzminskienė siūlė padėkoti už Hainco Radzivilo pasiūlymą, o paminklą atstatyti patiems, jeigu jau klaipėdiečiai įstengė amžiaus pradžioje jį pastatyti.
Skaitytoja Marijona Mataitienė paminklą S. Dachui prisiminė nuo vaikystės. „Kaskart, einant pro Teatro aikštę, mano vaizduotėje iškyla fontano ir mielos mergaitės skulptūros vaizdas“. Ji be jokių abejonių ragino priimti H. Radzivilo pasiūlymą. Iš dešimčių laiškų nebuvo nė vieno, kuris abejotų poeto Simono Dacho atminimo įamžinimu iš naujo, atitaisant karo skriaudą vienai populiariausių Klaipėdos asmenybių.
Šaltinis: Antanas Stanevičius: Taravos Anikės mįslė, Klaipėda 2009, p. 16 – 51.