Vokietijos mokiniams toks požiūris buvo visiškai naujas. Tai, ką apie Vokiečių ordino pralaimėjimą 1410 metų mūšyje rašė XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje VDR mokykloms išleistas vadovėlis, buvo perimta iš sovietinių vadovėlių, kurie po 1945-ųjų padalintoje Europoje bent jau kurį laiką buvo laikomi nediskutuotinu pavyzdžiu Rytų bloko šalims. Lenkų ir lietuvių vaikai susipažino su panašiu požiūriu.
Vokiečių ordino riteriai traukdavo į vis naujus užkariavimo žygius. XIII amžiaus viduryje jie pabandė užkariauti šiaurės rytų Rusiją ir įsiveržė iki Narvos ir Pskovo. 1242 metais ant Peipaus ežero ledo įvyko mūšis, kuriame rusų riteriai, valstiečiai ir miestiečiai, vadovaujami kunigaikščio Aleksandro Nevskio triuškinamai sumušė Vokiečių ordino riterius. Nuo tada jie nebedrįso įžengti į Rusijos teritoriją.
Tad Ordino riteriai užpuolė Lietuvos kunigaikštystę ir pamėgino ją pavergti. Kadangi vieni jie buvo nepakankamai stiprūs, pasikvietė dar ir kitų kunigaikščių ir feodalų, kurie mielai atsiliepė į kvietimą, mat tikėjosi gero grobio. […]
Taip vokiečių feodalai šimtmečiams apsistojo tų genčių apgyventose žemėse, kol vėliau, XV amžiuje, lenkai, lietuviai ir rusai išvijo juos iš didelės dalies jų užgrobtų žemių.
Šaltinis: Lehrbuch für den Geschichtsunterricht. 6. Schuljahr. Geschichte des deutschen Volkes vom 10. bis zum 18. Jahrhundert. Berlin 1952, S. 77.