Trakėnai – viena žymiausių Prūsų žemės žirgų veislių. Ne taip plačiai žinomas Vėluvos (vok. Wehlau) arklių turgus, kadaise buvęs vienas didžiausių Europoje. Šiame kasmetiniame sambrūzdyje dalyvaudavo ir daugybę sintų iš visos Prūsų žemės kaip žirgų prekeiviai, mugės kioskelių prekybininkai arba būrėjos.
Mano šeima – tipiški Rytų Prūsijos sintai
Matininkai (Matheningken, dab. Ugriumovo), Rytų Prūsija, 1923 metų pradžia: maža, rami gyvenvietė – apie 250 žmonių – rytiniame Vokietijos pakraštyje. Dauguma gyventojų dirba žemės ūkyje. Iki artimiausio didesnio miesto, Įsruties (Insterburg, dab. Černiachovskas), 14 kilometrų. Šiuo metų laiku tenai nukaksi tik arklių vežimu. Sniegas ir šaltis laikysis dar kelis mėnesius. Žiemos šiose apylinkėse ilgos ir šaltos, pavasarėti pradeda tik gegužę.Vienoje iš maždaug dvidešimties Matininkų sodybų gyvena Reinhardas Habedankas, jo žmona Florentine Florian ir jų vaikai – keturios mergaitės. Dauguma Habedankų-Florianų šeimos narių išvaizda skiriasi nuo kaimynų. Tokius, kaip jie, paprastai visi vadina čigonais. Jie patys vadina save sintais. Nors šiame kaime jie vieninteliai, bet Rytų Prūsijoje čigonai nėra retenybė. Daugelio jų kartų kartos čia gyvena sėsliai ir užsidirba prekiaudami arkliais. […]
Reinhardas Habedankas, mano tėvas, gimęs 1896 metų kovo 9 dieną Puskepaliuose (Puskeppeln, dab. Protočnojė) kaip ir daugybė sintų prekiauja arkliais. Mūsų kultūroje arkliai laikomi šventais gyvūnais. Verslas jam gan gerai sekasi. Šeima neturi didesnių finansinių sunkumų. Sėkmingiausias laikas buvo 1934–1937 metai, bet paskui tėvas buvo priverstas atsisakyti arklių prekybos. Tais metais jis laikydavo iki 20 arklių. Ten, kur gyvename, arklių jis nebegali laikyti, jų tiesiog per daug. Tad 1935 metais jis išsinuomavo vietas viename Jurbarko (Georgenburg, dab. Majovka), Įsruties priemiesčio, tvarte. Ten arklius jis šeria ne vien pardavimui, kelios kumelės net atsivedė kumeliukų. Vienas jis nebeįstengia susitvarkyti su visais darbais, tad pasisamdė tarną, kad pagelbėtų rūpintis arkliais. Tėvas dažnai išvyksta į prekybines keliones.
Arklių turgus Vėluvoje
Vienas iš jo kelionių tikslų yra Vėluva. Ten rengiami vieni didžiausių Europoje arklių turgūs. Jie nepakartojami. Mano tėvui tai visuomet būna metų kulminacija, ten jis padaro pagrindinę apyvartą, gauna didžiausią dalį metinių pajamų. Vėluvos turguje triukšmingas, gyvas judėjimas ir šurmuliavimas. Pirkėjai ir prekeiviai atvyksta iš arti ir iš toli. Prekybos taisyklės tvirtos, žinoma, neapsieinama ir be trupučio vaidybos. Viskas vyksta maždaug taip: ūkininkas, kuris nori pirkti arklį, įdėmiai apžiūri jį sudominusiojo nasrus. Patikrinami dantys. Tėvui nevalia pastebėti, ar tas ūkininkas labai geidžia būtent to arklio. Tai būtų nenaudinga dėl kainos. Tada apeina kelis ratus aplink arklį ir apžiūri jį iš visų pusių. Ir tik tuomet kreipiasi į tėvą: „Visai neblogai tas kuinas atrodo. Kiek už jį nori?“ – „Na, galvojau apie tiek ir aniek reichsmarkių.“ – „O tu Viešpatie su viešpačiukais – ne! Per brangu.“ – „Na gerai, padarysiu tau išimtį, bet tik todėl, kad čia tu… duosiu tau pasiūlymą: tiek ir aniek reichsmarkių…“ – „Na, bet tai vis dar per didelė kaina! Penkiasdešimt mažiau!“ – „Ir magaryčių!“ – „Sutarta!“ Jiedu sukerta rankomis ir užtvirtina sandėrį. Rankų sukirtimas arklių turguje lygiai toks pat reikšmingas kaip kur nors kitur pirkimo-pardavimo sutartis. Magaryčios – tai reiškia, kad suderėjus juodu drauge eis išgerti degtinės pirkėjo sąskaita. Degtinė tam tikra prasme įteisina sandėrį. Tokie sandėriai ne visada vyksta greitai, dažnai dėl arklio deramasi ir lygaujama ištisas valandas.
Turgus trunka tris dienas apkasų pievose – tai milžiniški laisvi plotai priešais miesto vartus. Miesto pakrašty ir net gerokai gilyn miesto centro link vedančiose gatvėse eksponentai, smuklininkai ir prekybininkai pasistatė kioskelius ir palapines. Ten vyrauja gerai organizuotas chaosas. Be ypatingos priežiūros viskas klostosi pagal tam tikrą neperprantamą vidinę logiką. 1937 metais, kai mano tėvas paskutinį kartą dalyvavo arklių turguje, ten, sako, buvo registruota per 10 000 arklių. Be to, reikia priskaičiuoti dar ir kelis tūkstančius galvijų. Arkliai čia daugiausia tokie, kuriuos galima panaudoti žemės ūkyje. Jojimo ir į karietas kinkomų trakėnų veislės žirgų paklausa čionai menka, užtat darbinių arklių juo didesnė. Ypatingą susidomėjimą kelia ištvermingi, nedidukai darbiniai arkliai be kilmės dokumentų, puikiai tinkami įkinkyti. Tad turguje daugiausia lankosi viduriniosios klasės pirkėjai. Brangių ir prašmatnių žirgų pirkti paprastai visi važiuoja į Karaliaučių. Didelė dalis parduotų arklių lieka Rytų Prūsijoje – šiame krašte, kuriame žemės ūkis stiprus, tradiciškai gausu arklių. Tačiau daug jų parduodama ir į Reichą, kaip mes anuomet sakydavome, ir į užsienį. Geriausiais Vėluvos turgaus laikais būdavę ir taip, kad kasdien būdavo suruošiama iki šimto vagonų su arkliais išgabenti į Vakarus. Į vieną vagoną telpa aštuoni arkliai. Tėvas pasakoja, kad iki 1914 metų daugelis parduoti siūlomų arklių būdavę iš Rusijos, o po Pirmojo pasaulinio karo daugiau jų būdavo atgabenama iš Lenkijos. Pirkėjai atvažiuodavę ne vien iš Rytų ir Vakarų Prūsijos, bet ir iš vakarinio Reicho, ir iš užsienio, pavyzdžiui, iš Danijos, Švedijos, Suomijos, Austrijos arba Serbijos. Arklių turgų dabar, motorizacijos laikais, sunku net ir įsivaizduoti. Rengtis jam pradedama jau prieš kelias savaites. Miestas turi naudos iš gaunamų mokesčių už gardus, Vėluvos prekybininkai ir smuklininkai taipogi sočiai uždirba, net ir miestiečiai šiek tiek prisiduria iš butų nuomos. Turgus – svarbus Vėluvos ekonomikos variklis. Turgun gabenami arkliai surišami vienas paskui kitą prie priekinio arklio uodegos. Arba numatyti parduoti arkliai pririšami prie karietos galo. Kaip jau sakyta, kai kurie prekeiviai atvyksta iš toli, tačiau dauguma jų – iš Rytprūsių provincijos. Palaipsniui iki paskutinio žemės lopinėlio užpildomos visos arkliams iškinkyti skirtos vietos. Daugelis savininkų atsiveža drauge ir vyriausias, dar netekėjusias dukteris. Turgaus dienomis pasitaiko gerų progų išleisti dukteris už vyrų. Tarp prekeivių yra keletas žydų. Taip pat ir čigonų, suplūdusių čionai iš visų žemės kampelių. Kai kurie atvykę su žmonomis, šios buria iš delno. Daugeliui turgaus lankytojų išgirsti pranašystes iš tokių egzotiškų gražuolių – jaudinantis nuotykis. […]
Iki 1937 metų negalėjai įsivaizduoti šio turgaus be sintų. Tėvas pardavinėja savo arklius ir Tepliuvos (Tapiau, dab. Gvardeiskas), ir kitų miestų turguose. Kiek žinau, po Antrojo pasaulinio karo, kai nebeliko Rytų Prūsijos, išnyko ir arklių turgūs.
Šaltinis: Reinhard Florian: Ich wollte nach Hause, nach Ostpreußen! Das Überleben eines deutschen Sinto, hrsg. von Jana Mechelhoff-Herezi und Uwe Neumärker, Berlin 2012.