Dabar jau beveik nugrimzdo užmarštin tai, kad kadaise būta tikro Prūsijos karalienės Luizės kulto. Šio kulto atsiradimą neabejotinai pakurstė vienas įvykis: istorinė jo vieta – Prūsų žemėje, tuo metu, kai Tilžėje vyko taikos derybos tarp Rusijos caro Aleksandro I ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono. Luizė mėgino Napoleoną paveikti, bet jai tai nepavyko.

Frydrichui Vilhelmui III ši sutartis būtų reiškusi pusės jam priklausančių teritorijų netektį. Jis negalėjo su tuo sutikti. Geranoriškai nusiteikę prancūzų armijos vadai patarė jam pasiųsti savo žmoną į Tilžę, kur buvo deramasi dėl taikos. Susitikusi su Napoleonu ji turėjo užtarti Prūsiją, tikintis, kad taip galėtų būti sušvelnintos sutarties sąlygos. Karalienei Luizei tai buvo tikra begėdystė. Ji turėjo prašyti malonės iš to, kuris, įžengęs į Berlyną, skleidė apie ją piktus šmeižtus ir įtarinėjimais mėgino suteršti jos gerą vardą. Nepaisant to, ji pasiryžo pasiaukoti. Juk reikėjo pasitarnauti savo tautai ir tėvynei. Tad ji išvyko iš Klaipėdos į Tilžę ir susitiko pokalbiui su Napoleonu. Ji paprašė jo Prūsijai palikti bent Magdeburgą, tačiau veltui. Jis išdidžiai paklausė: „Kaip Prūsija drįso pradėti su manimi karą?“ Su prakilniu išdidumu ji atsakė: „Sere, jeigu ir apsigavome, Frydricho Didžiojo šlovė pateisina tai, kad pervertinome savo jėgas.“ […]

Karalienė Luizė visuomet būdavo priešakinėse linijose, kai reikėdavo padėti tėvynei sunkiausiomis akimirkomis. Ji aukojosi su didžiausiu atsidavimu ir palaikė savo vyrą tos nelaimės dienomis. 1806 metais, kai prasidėjo šis nelaimingas karas, ji vyko kartu su juo į karo lauką ir pasitraukė nuo jo tik tada, kai buvo rengiamasi lemiaman mūšiui, ir karininkai nebegalėjo deramai užtikrinti karalienės saugumo. Kai Napoleonas įžengė į Berlyną, su abiem princais ji pabėgo per Švedtą prie Oderio, kur rūmuose pernakvojo, į Karaliaučių, o kai 1807 metais Napoleonas įžygiavo ir į Rytų Prūsiją, pabėgo į Klaipėdą. Dėl karaliaus ir tėvynės ji nuvyko, kad ir kaip jai tai buvo sunku, į Tilžę ir nusižemino prieš Napoleoną. Net ir rūškaniausiomis dienomis ji neprarado drąsos ir stengėsi padrąsinti nusiminusį ir neryžtingą karalių. […]

Paskutiniaisiais karalienės gyvenimo metais išsipildė vienas iš karščiausių jos troškimų. 1808 metais ji galėjo persikelti iš nesvetingos Klaipėdos į Karaliaučių, o 1809-aisiais vėl pamatė savo mylimą sostinę Berlyną. Džiaugsmingas sutikimas buvo skirtas visų pirma jai. Po kelių mėnesių ji išvyko pas savo seną tėvą, Meklenburgo ir Štrėlico hercogą. Tėvui priklausiusioje Hohencyrico pilyje ji susirgo plaučių uždegimu ir mirė 1810 metų liepos 19-ąją, sulaukusi vos 34 metų. Luizė palaidota vienoje iš koplyčių Šarlotenburge, mauzoliejuje. Ant jos kapo skulptorius Rauchas sukūrė garsųjį marmuro sarkofagą, kuriame karalienė pavaizduota mieganti. Tačiau Prūsijos žmonės buvo įsitikinę, kad Luizės širdis neatlaikė tėvynės negandos, taigi ir ji tapo Napoleono tironijos auka. Kai 1813 metais kovotojai už laisvę traukė į karą ir šlovindami Luizę prašė jos lyg šventosios suteikti jų ginklams pergalę. Tad ir Napoleono pralaimėjimą suvokė kaip teisingą atpildą už jos mirtį. „Luize, už tave atkeršyta!“ – esą, sušukęs Blücheris regėdamas nukariautą Paryžių.

Būk aktyvus!


Šaltinis: Kraffzick, A.: Geschichte des deutschen Volkes. Für katholische mehrklassige Volksschulen und angegliederte Mittelschulklassen gemäß den ministeriellen Richtlinien vom 15. Oktober 1922, bearb. von Franz Seewald. Heft 2: Von der französischen Revolution bis 1925, Berlin 1925, p. 15-20.