Išvykti ar pasilikti? Toks klausimas po 1945 metų kėlė nerimą daugybei varmiečių ir mozūrų. Įtampos ir konfliktų dėl to netrūko ir bažnytinėse bendruomenėse. Apie tai pasakoja Ernstas Langkau išvykdamas iš Lenkijos aštuntajame dešimtmetyje, o taip pat ir dar sykį apsilankęs laivoje Lenkijoje paskutiniame XX a. dešimtmetyje.
Ernsto Langkau pasakojimas:
Kai gyvenau Jonkove ( vok. Jonkendorf, lenk. Jonkowo), mano ryšiai su klebonija buvo arba geri, arba šiek tiek sudėtingi. Pavyzdžiui, mane kviesdavo į priėmimus vyskupo vizitacijų proga. Tad pažinojau vyskupą Drzazgą, vyskupą Wilczyńskį, auksiliarijų Obłąką ir auksiliarijų Wojtkowskį, kuris 1976-aisias vizitavo Jonkovą. Važinėjau su juo drauge po mūsų parapijos kaimus, mudu lankėmės varmiečių šeimose ir kalbėjome vokiškai. „Mieli varmiečiai, likite čia“, prašė jis sakydamas pamokslą.
Tuomet su savo gimtinės bažnyčios bendruomene dalyvaudavome ypatingose Mišiose. Mano šeima taip pat. Per mišias liejosi ašaros. Juk ir mano seneliai iš motinos ir iš tėvo pusės tiek daug prisidėjo prie bažnyčios statybos ir išlaikymo. Bet kai po daugybės apmąstymų ir pokalbių su šeima nutariau išvykti, dar ir šiandien tą sprendimą laikau teisingu. Juk visi Varmės kunigai, mėginę įkalbėti mus pasilikti gimtinėje, dėl įvairių priežasčių išvyko į Vakarus. Vienas iš nedaugelio išimčių buvo klebonas Herrmannas iš Ružinkos (lenk. Rózynka, vok. Rosengarth; Heilsbergo apskritis). Kunigus komunistai, žinoma, irgi engė. Prisimenu a. a. lenkų klebono Pietkiewicziaus pamokslą, kuriame jis atsisveikino su dviem varmiečių šeimomis, palinkėjo joms Dievo malonės ir galiausiai tarė: „Jūsų vietos lieka tuščios.“
Tačiau šios nuomonės nepalaikė nei valstybės, nei bažnyčios vadovai. „Čia apsigyvens puikūs naujakuriai“, – patikino anuomet per pamokslą Olštyne vyskupas Glempas, ir, būdamas Čenstochovos primas, tarė, kad mes, varmiečiai, kaip minėta, paliekame gimtinę vedini žemų paskatų. Ir jeigu dabar lenkas profesorius katalikas tremtį vadinąs neišvengiama nelaime, tai jis neprisidedąs nei prie suartėjimo, nei prie pasitikėjimo stiprinimo.
1993-iaisiais Jonkovo bažnytinė bendruomenė šventė 650 metų jubiliejų. Su sūnumi, anuomet dar studentu, nuvykome tenai trim dienoms. Paaukojome Jonkovo bažnyčios atnaujinimui. Šventinių mišių pabaigoje buvo sugiedota patriotinė giesmė „Rota“. Joje yra tokie žodžiai: „Vokiečiai nespjaudys mums į veidą ir mūsų nevokietins“. Mes bemat išėjome iš bažnyčios. Tačiau lig šiol palaikau ryšius su Jonkovo klebonu. Bet tokie dalykai labai skaudina. Po mišių susitikau lenkų burmistrą, kuris pakvietė mane į priėmimą uždarame ratelyje gaisrinės pastate. Ten dalyvavo ir lenkų elitas, tarp jų buvo ir vienas seimo narys, kurį pažinojau iš seniau ir mudu kreipdavomės vienas į kitą ‚tu‘. Sveikinimo kalboje mane vis gyrė, kad Jonkovui kadaise tiek daug nusipelniau. Mane kvietė pokalbiams, jeigu ir vėl atvyčiau paviešėti
Šaltinis: Nachkriegsalltag in Ostpreußen. Erinnerungen von Deutschen, Polen und Ukrainern [Pokario kasdienybė Rytprūsiuose. Vokiečių, lenkų ir ukrainiečių prisiminimai], hrsg. von Hans-Jürgen Karp und Robert Traba (Zeitschrift für die Geschichte und Altertumskunde Ermlands, Beiheft 16), Münster 2004, p. 461 – 462.