Daugelis Vokietijos ir Vakarų Europos žydų nuo XIX amžiaus vis labiau tolo nuo žydų gyvenimo Rytų Europoje. Žiūrint iš Prūsų žemės viskas atrodė kiek kitaip. Pavyzdžiui, ten darbavosi rabinas Israelis Lipkinas, kuris, kaip rašo jo biografas, 1810 metais „gimė Žagarėje, Žemaitijos provincijoje Rusijoje (dabar tai Lietuva). Jis laikėsi viduramžiškos žydų tradicijos, kuri Rytų Europoje išliko ilgiau nei kur kitur: ilgus metus, o kartais ir visą gyvenimą trunkančių rabinų ir prekeivių kelionių.
Rabinas Lipkinas iš tikrųjų niekada neužėmė konkrečių pareigų, niekada neturėjo nei nuolatinės gyvenamosios vietos. Jo gyvenimas ir veikla niekada nebuvo susaistyti su kuriuo nors vienu žemės kampeliu arba apsiriboję viena konkrečia veiklos sfera. Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas „visuotinybės gerovei“ ir šiai tarnystei jis buvo atsidavęs visa savo esybe. Dėl tokios „visą pasaulį apimančios“ veiklos jis dažnai keisdavo gyvenamąją vietą, neretai leisdavosi į tolimas keliones. Greta savo gimtosios šalies Rusijos, gyvenimui jis pasirinko kaimynynę Vokietiją. Ne kartą apsistodavo Karaliaučiuje ir Klaipėdoje. Karaliaučiuje užtinkame jį jau 1858 metais drauge su garsiuoju rabinu Jakobu Hirschu Mecklenburgu darbuojantis rabiniškojo judaizmo labui. Ten jis ypač rūpinosi akademiniu jaunimu. Pasakojama, jog Karaliaučiaus universiteto (Albertinos) studentai žydai kas vakarą rinkdavosi jo bute pasiklausyti, kaip jis aiškina Bibliją ir Talmudą.
Mieliausiai ir ilgiausiai jis buvodavo Klaipėdoje, ten praleido didelę savo gyvenimo dalį, tiesa, su pertrūkiais. Pasienio mieste Klaipėdoje jis rado daugelį buvusių žemiečių, kurie su džiaugsmu paremdavo jį ir patarimais, ir darbais. Su ypatinga pagarba nusipelno būti paminėti du vyrai: prekybininkas Benjaminas Hanemannas ir jau į amžinybę iškeliavęs prekybininkas Elias Behras Fischelis. Ilgus metus rabinas Lipkinas buvo jų namiškis ir šeimų draugas.
Pirmojo namuose rabinas Lipkinas buvo įsirengęs net ir atskirą maldos kambarį, kuriame lankėsi ir aukšti asmenys, ir paprasti žmonės. Čia jis labai dažnai skaitydavo dvasinio peno teikiančias paskaitas.
Klaipėdoje jis įstojo į Prūsijos valdinių sąjungą (natūralizavosi), kad galėtų laisviau ir nekliudomai tęsti visuotinybės gerovei skirtą veiklą. Čia jis pradėjo leisti savaitraštį hebrajų kalba „Hat’wuno“, arba „Išmintis“, kuris būdavo spausdinamas iš dalies Klaipėdoje, iš dalies Karaliaučiuje.
Čia, Klaipėdoje, jis padėjo pagrindą kai kuriems geriems renginiams, kuriais Klaipėdos žydai dar ir dabar džiaugiasi. […]
1875 metais rabinas Lipkinas turėjo laimės matyti, kaip Klaipėdoje baigiami statyti nauji dideli maldos ir mokymo namai. Ir čia jis prisidėjo pasistengęs, kad prie pat mokymo namų būtų įrengtas dar vienas kambarėlis, kuriame neturtingi siekiantieji mokslų prireikus galėtų pernakvoti.
Į šių puikių Dievo Namų pašventinimą, be daugybės įžymių rabinų iš kaimyninių Rusijos miestų, buvo pakviestas ir labai garsus rabinas Meieris Leibuschas Malbimas iš Karaliaučiaus. […]
Kaip aukščiausias autoritetas Rabinas Lipkinas buvo vertinamas ne vien Rusijoje, jis kaipo toks garsėjo visame pasaulyje. Tad iš arti ir iš toli žmonės kreipdavosi į jį su visokiausiais klausimais ir prašymais patarti arba padėti. Neužilgo iki mirties jis buvo pakviestas iš Klaipėdos vykti į Paryžių, kad paremtų vieną Įstatymui atsidavusią draugiją, susibūrusią į bendruomenę, kaip patarėjas ir mokytojas. Jis noriai atsiliepė į šį prašymą ir, nors sulaukęs jau žilos senatvės, su jaunatvišku ryžtu leidosi į šią sunkią kelionę 1880 metų žiemą be jokios palydos. […]
1882-ųjų vasarą grįžęs iš Paryžiaus į Vokietiją rabinas Lipkinas apsistojo Karaliaučiuje, kad po draugo Malbimo mirties galėtų darbuotis tenykštėje ortodoksų bendruomenėje. Bet jo veikla tenai truko nebeilgai. Po keleto mėnesių mirtis užbaigė jo nenuilstamus siekius ir darbus. Sirgęs vos tris dienas jis iškvėpė tyrą savo sielą naktį į 5643 (1883) metų ševato 25 dieną.
Mirė jis be galo skurdžiame namelyje Prūsijoje, Karaliaučiuje, sakytum šis Rusijos ir Vokietijos pasienio miestas turėtų simboliškai atspindėti jo mąstymą ir siekius įveikti prarają, kuri rabiniškojo judaizmo atžvilgiu tvyrojo tarp šių dviejų kaimyninių šalių.
Šaltinis: Emil Benjamin: Rabbi Jsrael Lipkin Salant. Sein Leben und Wirken, Berlin 1899, p. 16–20, in: Universitätsbibliothek Frankfurt am Main/Digitale Sammlungen Judaica /
http://sammlungen.ub.uni-frankfurt.de/freimann/content/titleinfo/1122838.