Išgyventi Sovietų Sąjungoje

Šaltinis: Video: Nechama Drober http://sprechentrotzallem.de/interviews/view/1116

Laikas apie 1:52–1:58

[..] kai mes dar gyvenome Vėluvoje (vok. Wehlau), netoli nuo Alnos (vok. Allenburg), kur mes anksčiau gyvenome ir iš kur mano tėtis buvo išvežtas, atplėštas nuo mūsų, ten buvo viena moteris, ji dirbo Vėluvos pašte, ji mus pamatė ir pasakė: „Mergaitės, jums laiškas nuo jūsų tėvo“, ir padavė mums atvirlaiškį, kuriame tėtis rašė, prisimenu viską, kas ten buvo parašyta: „Mieloji (Martute) ir vaikučiai, rašau jums, kad esu sveikas ir man gerai einasi. Denny jau tikriausiai eina į mokyklą, tikiuosi greitai jus pamatyti“, bet iš kur atvirukas buvo išsiųstas, nežinojome, taigi nežinojome, kur tėtis, bet tai bent jau buvo gyvybės ženklas, bet paskui nebežinojome, ar tėtis dar gyvas, ar ne, nes buvo praėję jau tiek daug laiko, o jo juk širdis buvo nesveika, tad išvažiavome į Lietuvą, į Kauną ir kreipėmės į žydų bendruomenę, jie iš pradžių netikėjo, kad mes žydai, kol mes ir vėl nepapasakojome, tada, kaip jau pasakojau, tas vyras, jis buvo kartu laive, tada jie mumis patikėjo ir mums padėjo. Daniel B.: Kaip jūs ten nuvykote? Nechama D.: Paprasčiausiai naktį, vėlai vakare nuėjome, ten stovėjo krovininiai traukiniai, durys buvo atidarytos, nežinojome, kur tas traukinys važiuos, tiesiog sulipome ir pasislėpėme, paskui atėjo dar daugiau moterų, jos važiavo į Lietuvą ko nors išsikeisti, kad gautų pinigų, kad vaikai, kurie liko Vėluvoje ar dar kitur, turėtų ko valgyti. Taip ir atvykome į žydų bendruomenę ir jie mums padėjo. Mano sesuo pateko į vaikų namus, o aš ir vėl įsidarbinau tarnaite pas žydus, kurie buvo Kauno gete, jie turėjo maždaug septynerių metų berniuką, jis buvo paslėptas pas lietuvius, o kai juos išlaisvino iš geto, jie pasiėmė tą berniuką, aš irgi buvau pas juos tarnaitė ir turėjau viską dirbti, sunkius darbus, tvarkyti namų ūkį, eiti pasivaikščioti su mažyliais ir tuo berniuku, o aš juk kalbėjau tik vokiškai, o tas berniukas gatvėje nuo manęs vis pabėgdavo, turėjau jį vis vaikytis, o jis nenorėjo eiti su manim į gatvę, nes aš kalbėjau vokiškai, jis šaukdavo ant manęs „fašistka“, aš galvodavau, dar ne taip seniai man iš paskos šaukdavo „žydė“, o dabar fašistka“, mane tai labai žeidė, aš pasakiau tą tėvams, o jie pasakė: „Nėra ko čia stebėtis, visi, kurie kalba vokiškai, mūsų akimis, yra fašistai, mums jie nepadarė nieko gero“, – „Bet aš juk dėl to nekalta, aš irgi taip pat nukentėjau kaip ir jūs“, bet jie nieko nenorėjo girdėti ir aš tada iš jų išėjau pas kitus žmones, bet ir jie su manim ne geriau elgėsi. Daniel B.: Problema buvo tik kalba? Nechama D.: Taip, jie visi kalbėjo jidiš kalba. Daniel B.: Taigi problema buvo tik tai, kad jūs kalbėjote vokiškai? Nechama D.: Taip, taip, taip. Daniel B.: Jūsų gimtoji kalba… Nechama D.: Taip, vokiečių kalba yra man gimtoji, o jų gimtoji kalba – lietuvių ir jidiš. Žydai kalba ten jidiš ir lietuvių kalba, mano sesuo buvo vaikų namuose, jai ten buvo gerai, ji turėjo baltai paklotą lovą, valgyti, drabužius ir viską, apie mane ji negalvojo, negalvojo, kaip man einasi. Kartą iš Karaliaučiaus atvyko viena gera pažįstama, jai irgi buvo ne geriau kaip man, ji irgi buvo įsidarbinusi tarnaite, ji pasakė, kad kalbėjo su čionykštėmis vokiečių moterimis, jos sakiusios, kad trečią valandą nueitume į stotį, ten pravažiuosiąs traukinys iš Maskvos su vokiečių kareiviais iš Sibiro, iš lagerių, juos veža į Vokietiją. Kur tėtis, mes nežinojome, tad galvojome, gal ir tėtis tenai bus, tada nuėjau į vaikų namus pasiimti sesers, bet ji pasakė, kad niekur nevažiuos, ji nenorinti  važiuoti, „Jeigu tu nenori važiuoti, tai ir aš negaliu“. Grįžome atgal į stotį, ten nieko nebebuvo, buvo tik stoties tarnautojas, jie pasakė, kad traukinys pravažiuos kitą dieną, bet aš ten daugiau nebėjau, nes mano sesuo vis tiek nenorėjo važiuoti, tad likome Kaune, ten susipažinau su savo vyru, gatvėje, jis iš Moldavijos, jis su tėvais irgi buvo pabėgęs. […]