Germanų žemė?

Tai, kas sakoma apie statistiką, tinka ir kalbant apie žemėlapius: nereikėtų jais tikėti be atodairos. Akivaizdus pavyzdys iš vieno ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje išleisto vokiško vadovėlio rodo, kokius konstrukcinius mechanizmus kartais naudoja žemėlapių autoriai:

 

  1. Parenkamas laikotarpis, kuriuo, tikėtina, buvo labiausiai išplitęs „savas“ etnosas, kuriam norima suteikti pranašumą. Tai tiesiog idealu, jeigu esama tiek mažai šaltinių, kad neįtikėtina, jog kas nors šaltinį gali patikrinti (I a. pr. Kr.).
  2. Žemėlapis iliustruoja tokį skyrių, kuris apima didesnį laikotarpį (keletą amžių). Tad žemėlapį stebintis žmogus vieno konkretaus momento duomenis suvokia kaip egzistavusius ilgą laikotarpį.
  3. Vienam etnosui parenkamas vardas, sugestijuojantis tęstinumą iki vėlesnių laikų („rytų germanai“).
  4. Žemėlapyje ryškia spalva kaip sava pažymima teritorija, kurioje aptariamu laikotarpiu veikiausiai tebuvo vien neįžengiamos girios.
  5. Kitos gyventojų grupės, kurios nepriklauso „pranašesniajam“ etnosui arba netinka pageidaujamai schemai, pažymimos žemėlapio pakraščiuose blankesnėmis spalvomis arba štrichais.

 

Gaunamas rezultatas leidžia tvirtinti, kad kadaise didelė dalis Prūsų žemės buvo germanų teritorija.

Būk aktyvus!

Šaltinis: Schiefer, Wilhelm (sud.): Maier-Schirmeyer: Lehrbuch der Geschichte für höhere Schulen, Mittelstufe, Bd. 2: Von der germanischen Frühzeit bis zum Westfälischen Frieden, bearb. von Eugen Kaier, Paul Vogel und Reiner von Kempen, Frankfurt/Main, 1937, p. 25