Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai buvo atvertos Vidurio ir Rytų Europos sienos, daugybė vokiečių išsiruošė aplankyti senosios savo gimtinės, kurią jiems teko prievarta palikti po 1945 metų. Vienoje iš tokių turistų grupių – Gumbinėje (Gumbinnen, dab. Gusevas) gimęs Jerry Lindenstrausas ir jo sūnus Leslie. Jų, JAV piliečių žydų, požiūris kiek kitoks.
Amerikietis iš JAV Jerry Lindenstrausas 1992 metais vyksta su sūnumi Leslie iš Berlyno į gimtinę, į Gumbinę:
Kitą dieną taksi nuvažiavome į geležinkelio stotį, kuri buvo vos už penkių minučių nuo viešbučio, tik aš to nežinojau. Aišku, Leslieʼui atrodė, kad nėra jokio reikalo važiuoti į stotį prieš dvi valandas iki traukiniui išvykstant, bet kiti vokiečiai irgi buvo ten lygiai taip pat anksti. Taksi vairuotojas buvo labai nepatenkintas dėl trumpo atstumo, mat prarado savo vietą eilėje prie taksi stotelės; taksi vairuotojai visame pasaulyje vienodi. Mūsų traukinys išvyksta iš 12 kelio, tai specialusis traukinys kelionei į Rytprūsius. Išgirdus žodį „specialusis traukinys“ (Sonderzug), mane nukrečia šiurpas, išsyk prisimenu žydų ir kitų nacistų aukų deportacijas, juos veždavo į konclagerius specialiosios paskirties traukiniais.
Turas buvo skirtas daugiausia tiems vokiečiams, kuriuos 1945 metais iš gimtinės išvarė rusai ir kurie dabar gyvena Vakarų Vokietijoje. Jie savo gimtinės nebuvo matę daugiau kaip 40 metų. Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsiją pasidalino Sovietų Sąjunga ir Lenkija. Rusijai tekusi dalis, iš kurios esu kilęs, buvo draudžiama karinė zona. Kai Raudonoji Armija nugalėjo Vermachtą ir užėmė Rytprūsius, visi civiliai gyventojai vokiečiai buvo išvaryti, atvyko rusų persikėlėliai ir apsigyveno vietoje jų. Žinoma, niekas čia nebekalba vokiškai, gatvės pervadintos rusiškais pavadinimais, miestai irgi pakeitė vardus. Karaliaučius (Königsberg) kaip ir anksčiau yra srities sostinė, tik vadinamas Kaliningradu, o Gumbinė (Gumbinnen), mano gimtasis miestas, žemėlapyje įrašytas Gusevo vardu.
Važiuojant viename traukinyje su 200 vokiečių mane apėmė prieštaringi jausmai. Visi tie, kurie buvo mano vienmečiai arba vyresni, buvo kilę iš Rytų Prūsijos, jie visi leidosi į šią kelionę, kad pamatytų savo senąją gimtinę ir parodytų vaikams ir anūkams, kur gimė ir gyveno. Didysis skirtumas buvo tas, kad mudu su Leslie, regis, šioje kelionėje buvome vieninteliai žydai.
Iš vienos Vokietijos konsulato Niujorke darbuotojos buvau sužinojęs apie tokius turnė, mūsų kelionė turėjo vykti iš Berlyno per Varšuvą į Gardiną. Paskui autobusais per Lietuvą turėjome važiuoti į Rusiją. Pirmasis sustojimas buvo Gumbinė, antrasis – Karaliaučius, o trečiasis – Dancigas, šiandien Lenkijai priklausantis Gdanskas, paskui – atgal į Berlyną. Planuotos buvo šešios kelionės dienos. […]
Vos tik traukinys pajudėjo, visi sugužėjo į koridorių ir ėmė dairytis per langus, mudu taip pat. Visi kalbėjo tik vokiškai. Tarp keleivių buvo daug šeimų, daugiausia mano amžiaus poros su suaugusiais vaikais. Visi buvo gerai nusiteikę, mat netrukus pamatys savo senąją gimtinę. Bet aš nežinojau, kas manęs laukia, o ypač dėl to, kad ne ką teprisiminiau apie Gumbinės miestą, juk išvykau iš ten dar visai mažas vaikas. Viskas, ką žinojau, buvo tik gatvės pavadinimas, kurioje stovėjo mūsų namas, į kelionę pasiėmiau savo pusbrolio nubraižytą miesto planą ir kelias senas mūsų namo ir krautuvės nuotraukas.
Netrukus bendrakeleiviai ėmė kalbinti mus vokiškai. Atsakinėjau jiems vokiškai, tik paaiškinau, kad mano sūnus kalba tik angliškai. Juos pagavo smalsumas.
– Kur jūs gyvenate? – pasiteiravo jie manęs vokiškai.
– Niujorke, – atsakiau aš.
– O kur jūs vykstate? – klausinėjo jie toliau.
– Į Gumbinę, – atsakiau. – Ten aš gimiau.
Tada išgirdau klausimą, kada ir kodėl išvažiavau iš Vokietijos.
– 1939-ųjų liepą, – atsakiau.
Jiems viskas paaiškėjo, jie suprato, kad mes žydai. Bemat mudu apsupo grupelė žmonių, mes tapome atrakcija, galėtum pamanyti, jog mūsų bendrakeleiviai vokiečiai niekada anksčiau nebuvo matę žydų. Visi norėjo mus pakalbinti, daugelis šnekučiavosi su Leslie angliškai.
Kalbantis su bendraamžiais vokiečiais mane apsėdo prieštaringi jausmai, mat jie labai greitai užimdavo gynybines pozicijas. Paprastai sakydavo: „Aš buvau rusų nelaisvėje“ arba „Per karą buvau amerikiečių nelaisvėje ir nė nenutuokiau, kas dedasi Vokietijoje“. Jaunesni vokiečiai buvo daug atviresni ir malonesni. Jų nekamuoja kaltės kompleksas. Koridoriuje gyvai kalbėjomės iki vidurnakčio, tada nutarėme eiti miegoti. Lenkijoje traukinys tik kartą sustojo Varšuvoje. Aštuntą valandą ryto buvome užsisakę pusryčius vagone-restorane. Pusryčiaudami tęsėme naktį nutrauktus pokalbius. Sėdėjome prie vieno iš didelių stalų. Beveik visi dabar jau kalbėjo angliškai ir pasakojo istorijas iš Rytų Prūsijos praeities. Susipažinome su keliomis maloniomis sutuoktinių poromis, su jais ir vėliau dažnai susieidavome.
Atkakome į Gardiną, iš ten, pavalgę pietus, turėjome važiuoti toliau į Gumbinę moderniais keleiviniais autobusais. Vadinamieji pietūs buvo ypatinga patirtis. Pirmiausia mums teko kepinančioje saulėje ilgokai laukti restorano automobilių stovėjimo aikštelėje, kol galiausiai buvome suskirstyti grupėmis po maždaug 40 žmonių ir nuvesti į restoraną. Maistas buvo nevalgomas, aptarnavimas siaubingas, be to, karštis virš 30°C ir, suprantama, jokio kondicionieriaus. Pavalgę vėl laukėme aiškštelėje, šįkart autobusų. Staiga pamatėme vieną vyrą iš mūsų grupės, be sąmonės išsitiesusį ant žemės. Netrukus atvažiavo greitoji pagalba. Vėliau sužinojome, kad jį buvo ištikęs karščio smūgis.
Daugiau nei pusantros valandos bergždžiai laukėme žadėtų modernių autobusų, – jie taip ir neatvažiavo. Galų gale gidai nusamdė senus mokyklinius autobusus su nepatogiomis sėdynėmis. Per tą laiką grįžo mūsų bendrakeleivis iš ligoninės, ir, nepaisant to, kad smarkiai vėlavome ir tvyrojo karštis, visi buvo gerai nusiteikę.
Važiavome keliu, abiejose pusėse apsodintu aukštais medžiais, jų viršūnės viršum asfaltuoto kelio šen bei ten lietėsi, tad jautėmės tarsi važiuotume žaliu tuneliu. Pervažiavome Lietuvos–Rusijos sieną ir Rusijos pusėje atsidūrėme andainykštėje Rytprūsių srityje. Iš komentarų autobuse aiškėjo, kad artėjame prie Gumbinės, mat kai kurie atpažino kraštovaizdžio ypatumus. Kelias vedė mus per nuostabų kraštą. Niekada niekas man nebuvo pasakojęs, kad Gumbinės apylinkės tokios vaizdingos. Mūsų bendrakeleiviai vokiečiai traukė visokiausias vokiškas liaudies dainas, aišku, ir maršus. Kai kurios melodijos man buvo girdėtos. Buvau tikras, kad kai kurie iš mano draugų toje situacijoje nebūtų labai gerai jautęsi, mat dainos vis garsėjo ir jau kone panėšėjo į nacių muziką, bet manęs tai netrikdė. Manau, kad kai kurie smagiai gurkšnojo kai ką stipresnio, ir tai padėjo pakelti nuotaką.
Kai privažiavome prie miesto, prisispaudžiau veidu prie lango ir dairiausi po gatves. Mačiau tik autobusaus ir sunkvežimius, lengvųjų automobilių – vos vienas kitas. Buvo pusė devynių vakaro, bet tuo metų laiku dar toli gražu ne sutemos. Mūsų autobusų kolona sustojo miesto centre. Mudu su Leslie atsisveikinome su bendrakeleiviais, dauguma jų nuvažiavo toliau į Karaliaučių. Mus pasitiko Pavolgio vokietis, kelionių agentūros darbuotojas, šiek tiek kalbantis vokiškai. Jis nuvedė mus į viešbutį, kuriame po ilgų diskusijų (rusų kalba) su tarnautoja paaiškėjo, jog nėra nė vieno laisvo kambario. Jis pasakė, kad niekuo nesirūpintume, ir užleido mums savo kambarį. Tai buvo baisiausias viešbučio kambarys, kokį gyvenime buvau matęs. Panaudoti rankšluosčiai mėtėsi ant stalo, lovos nepaklotos, vonios kambarys purvinas, indai neplauti. Įkalbėjau Leslie palikti daiktus kambaryje neiškraustytus, juk norėjau dar prieš sutemstant pamatyti mūsų buvusį namą.
Prie viešbučio sutikome dar vieną Pavolgio vokietį, kuris pasisiūlė mums į gidus ir turėjo seną miesto planą su vokiškais gatvių pavadinimais. Kaipmat plane suradome Karaliaus ir Hindenburgo gatves, ties kurių sankryža stovėjo mūsų namas. Ūmai pasijutau labai įsitempęs ir nervingas – netrukus pamatysiu savo gimtuosius namus.
Kai gidas netrukus tarė: „Štai čia, ant šio kampo turėtų būti jūsų namas“, išsitraukiau iš kišenės senąją nuotrauką. Perėjome per gatvę ir tikrai: pamatėme tokias pačias arkas ir tiek pat langų kaip nuotraukoje! Kitoje pusėje buvo Pisos upė, kaip man ir buvo nupasakota. Leslie suskato namą fotografuoti, ir kaipmat susirinko smalsuolių, nekantraujančių sužinoti, ką tie užsieniečiai čia veikia. To namo gyventojai rusai ėmė dairytis per langus ir rusiškai rėkaudami mūsų paklausė, ar neketiname pirkti to namo. Languose kabojo džiūstantys skalbiniai. Pagrindinis įėjimas buvo užmūrytas, vietoj jo – dvi mažesnės durys. Atrodė, kad namas padalintas daugeliui nuomininkų.
Tuo tarpu mūsų gidas įsitraukė į pokalbius su gyventojais. Jie mums pasiūlė apžiūrėti namą iš vidaus, bet aš nenorėjau, juk vis tiek nieko neprisimenu. Dvi valandas pastoviniavę prie namo grįžome į viešbutį. Buvau labai susijaudinęs: pamačiau tą namą ir tą gatvę, kur praleidau pirmuosius penkerius ar šešerius savo gyvenimo metus.
Grįžome į viešbutį vakarienės. Viešbučio barą, kur buvo siūloma tik alus ir degtinė, buvo apsėdę daugybė pagėrusių vokiečių, kurie keliavo su kita vokiečių grupe. Pro dainuojančią minią buvo neįmanoma prasibrauti, tad nutarėme eiti į valgyklą. Atsisėdome prie stalo, mums atnešė valgyti, bet maisto vos teparagavome, nes, mūsų manymu, jis buvo visiškai nevalgomas. Užkišome skrandžius sviestu aptepta juoda duona. Rusiškas vanduo iš butelių turėjo „medicininį“ prieskonį, tad po du dolerius už butelį užsisakėme importuotą kolą. Desertui atnešė ledų.
– Pagaliau bent kas valgomo, – nudžiugo Leslie. – Ledų juk neįmanoma sugadinti.
Kai atnešė ledus, mudu susikišome jų į burną po didelį šaukštą. Mums nepasisekė, jų skonis nė iš tolo nepriminė ledų. Tačiau viešbučio svečiams vokiečiams viskas, regis, buvo labai skanu.
Gidas papasakojo, kad gyvename buvusiame viešbutyje „Kaiserhof“, vieninteliame gerame miesto viešbutyje. Kai grįžome, pusbrolis prisiminė, kad mūsų tėvai kasdien lankydavosi tavme viešbutyje išgerti kavos ir suvalgyti pyragaičių. Ak, kaip jis anuomet turėjo atrodyti! Mūsų krautuvė, šeimos nuosavybė nuo 1883 metų, prieš karą buvo prie pat namų. Per kautynes Gumbinėje ir apylinkėse arba per bombardavimo antskrydį ji tikriausiai buvo sugriauta. Jos vietoje dabar stovi rusų pastatytas jau begriūvantis penkiaaukštis gyvenamasis namas. Naujai pastatytų namų būklė buvo paprastai daug prastesnė negu senųjų vokiečių arba rusų statinių. Senasis mūsų namas vis dar atrodė tvirtas ir solidus, nors tikriausiai nebuvo gerai prižiūrimas, o ir perdažyti jį buvo pats laikas.
Praleidę labai ilgą dieną nuėjome į savo kambarį ir su drabužiais atsigulėme ant lovų, nes bjaurėjomėsvien nuo minties, kad galėtume nuogi gultis į tas purvinas lovas. Išsekę nuo patirtų įspūdžių ir kelionės netrukus užmigome. Kitą rytą po pusryčių – gavome kavos ir juodos duonos – vėl susitikome su savo gidu, kad apžiūrėtume miestą. Iš anksto paprašiau patvirtinti, kad po pietų gausime taksi, kuris nuveš mus į Vilniaus oro uostą. Buvau patikintas, kad viskas bus paruošta. Tokius pokalbius Rusijoje lydi garsios, įvairių minų lydimos diskusijos, visuomet pritraukiančios smalsių žiūrovų.
Kai gido paklausiau, ar važiuosime automobiliu, jis tik mostelėjo ranka ir nusijuokė:
– Gumbinė – mažas miestas, eisime pėsčiomis!
Vaikščiojome kiek ilgiau nei valandą, mums buvo parodytos visos miesto įžymybės. Gidas paminėjo ir senąsias kapines, kuriose buvęs žydams skirtas sklypas. Tų kapinių neaplankėme. Šiandien gailiuosi tokio sprendimo, nes juk visi mano seneliai prieš karą mirė Gumbinėje ir tikriausiai guli ten palaidoti. Pamatėme gimtuosius įžymiojo raketų tyrėjo Wernherio von Brauno namus ir mokyklą, kurią lankė ir jis, ir mano pusbrolis Jochenas.
Gumbinė visais laikais buvo garnizono miestas, tad nieko stebėtino, kad ėjome pro daugybę karinių barakų, kuriuose buvo apgyvenditi rusų kareiviai. Krautuvių nesimatė. Kai paklausiau, kodėl, man buvo paaiškinta, kad niekas neturi pinigų pirkiniams. Dauguma žmonių dirba viename ar dviejuose dideliuose fabrikuose, kiti apdirba laukus.
Mūsų mokykla buvo visiškai apdulkėjusi, nes šaligatviai ne visur buvo iškloti. Pakeliui atgal į viešbutį mums buvo parodyti keli naujesni vyriausybiniai pastatai, bet ekskursija po miestą mus nuvylė. Gumbinės simbolis, garsioji briedžio skulptūra, dabar stovi parkelyje ties buvusia Karaliaus gatve, o nebe Magazino aikštėje priešais „Kaizerhofo “, viešbutį, kur stovėjo prieš karą.
Ant Pisos krantų matėme už rankų susikibusius paauglius – net ir Gumbinėje esama romantikos. Kai paklausiau, iš kur paaugliai gauna džinsus, gidas paaiškino:
– Tokie džinsai importuojami iš Lenkijos, Lenkija gerokai labiau išsivysčiusi!
Laukėme atvažiuojant taksi. Gidas mus patikino parūpinęs moderniausią ir geriausią automobilį. Nors tai buvo rusiškas automobilis, bet švarus ir geros būklės. Iš pradžių mums reikėjo išspręsti problemą dėl vizų. Vairuotojas nekalbėjo nė žodžio nei vokiškai, nei angliškai, tad teko ir vėl pasitelkti mūsų gidą. Nors mes turėjome Rusijos vizą, bet neturėjome Lietuvos vizos. Prieš kelionę niekur neįstengiau išsiaiškinti, ar pakaks mūsų turimos Rusijos vizos. Vienaakis vairuotojas nesiliaudamas šypsotis per gidą mums pasakė, kad nesuktume sau galvos, nes ant sienos jis viskuo pasirūpinsiąs. Buvome užsisakę „Swissair“ skrydį 19 valandai, o kelio dar keturios valandos. Tačiau tikėjausi, kad į Vilnių pavyks atvykti laiku. Ir vėl važiavome per nuostabias Gumbinės apylinkes su aukštomis liepomis ir siaurais keliukais. Kai sustojome atsipūsti liepos pavėsyje, pagalvojau, kad mūsų pavardė Lindenstraus tikriausiai kilusi nuo šių medžių.
Atvažiavome prie sienos. Ten pradėjau nervintis. Vairuotojas paėmė mūsų amerikietiškus pasus. Stovėjome automobilių eilėje rusų pusėje. Pravažiavome be problemų, niekieno žemėje ant tilto ilgoje kolonoje laukėme leidimo įvažiuoti į Lietuvą. Kai atėjo mūsų eilė, vairuotojas davė ženklą likti automobilyje ir išlipo su mūsų pasais. Du jauni lietuvių kareiviai stovėjo su užtaisytais kulkosvaidžiais. Jiems buvo ne daugiau nei septyniolika. Jiedu priėjo prie prie mūsų automobilio, pasižiūrėjo į pasus, nusišypsojo ir, mūsų palengvėjimui, be problemų leido pravažiuoti.
Šaltinis: Jerry Lindenstraus: Eine unglaubliche Reise. Von Ostpreußen über Schanghai und Kolumbien nach New York. Jüdische Familiengeschichte 1929–1999, hrsg. von Erhard Roy Wiehn, Konstanz, p. 54–60.