Apie laimingą miestą
Viduramžiškoje Vokiečių ordino valstybėje buvo ne vien Ordino riterių pilys ir atsikėlusių ūkininkų kaimai, bet ir miestai. Paprastai jie įsikurdavo Ordino pilių papėdėse, kuriose galėdavo pasislėpti per dažnus karinius konfliktus. Kai kurie iš tų miestų labai sparčiai vystėsi prekybos ir amatų dėka ir pritraukdavo vis naujų atvykėlių. Juose klestėjo statyba. Kai karo pavojus Prūsų žemėje nuslopdavo, miestų vystymasis dar paspartėdavo. Kunigas ir kartografas Casparas Hennebergeris 1554 metais nupiešė tokio laimingo, vieno didžiausių tuometės Prūsų žemės miesto vaizdą: tai buvo Elbingas. Hennenbergeris meldė šiam miestui Dievo užtarimo, kad šis galėtų kuo ilgiau sėkmingai plėtotis. Augant miestams didėjo ir miesto gyventojų sąmoningumas: kūrėsi miestų patriciatas, miestų atstovai atvykdavo į luomų susirinkimus ir landtagus. Tai vedė prie konfliktų su Vokiečių ordinu, pavyzdžiui, 1454–1466 metais vyko luomų sukilimas. Vėliau kildavo nesutarimų ir su pasaulietiniais valdovais, su Prūsijos kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. Šių konfliktų metu buvo performuluotas miestiečių siekis: nuo laimingo miesto – į laisvą miestą.
Šaltinis: Caspar Henneberger: Prospeckt der Stadt Elbing aus dem Jahre 1554.
Archiwum Państwowe w Gdańsku, sygn. V/65/56.