Prūsijos žydai ne kitokie?
Žydų imigracija prasidėjo XVI amžiuje, kai kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis pakvietė į Karaliaučių du gydytojus žydus. Tačiau tik XVII amžiaus pabaigoje buvo pripažinta tikinčiųjų bendruomenė ir pastatyta pirmoji sinagoga. Dauguma žydų gyveno didžiuosiuose pajūrio miestuose Karaliaučiuje ir Klaipėdoje, bet vis daugiau jų apsigyvendavo miesteliuose ir kaimuose šalies gilumoje.
Kadangi Prūsų žemė keletą šimtmečių priklausė Prūsijos karalystei, o vėliau – Vokietijos imperijai, galima numanyti, kad žydų istorija šiose šalyse rutuliojosi panašiai kaip ir Prūsijoje ar Vokietijoje. Politiniame ir teisiniame lygmenyje pirmiausia reikia paminėti įstatymines privilegijas, kurios ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo suteiktos tik nedaugeliui žydų, tačiau XIX amžiaus pradžioje žydų emancipacija, kaip dalis Prūsijoje vykdomų reformų, apėmė plačius visuomenės sluoksnius. Žydų istorija kūrėsi ir veikiama reikšmingų kultūrinių ir visuomeninių idėjų ir iniciatyvų, pavyzdžiui, žydų Apšvietos (haskalos) XVIII amžiuje. Nuo XIX amžiaus daugelis žydų net ir už savo bendruomenių ribų smarkiai pažengė į priekį ekonominiu ir visuomeniniu požiūriu, tačiau vis dažniau susidurdavo ir su antisemitizmu.
Viena vertus, Prūsijos žemės žydų istorija rutuliojosi savitai palyginti su procesais, vykusiais Prūsijoje arba Vokietijoje, dėl išskirtinio Karaliaučiaus žydų bendruomenės vaidmens, kuri buvo viena didžiausių Prūsijos bendruomenių, davusi paskatų haskalai ir persiėmusi Karaliaučiaus filosofo Immanuelio Kanto idėjomis. Antra vertus, iki pat XX amžiaus santykiai tarp žydų bendruomenių narių Prūsijoje (Vokietijoje) ir buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse (tuo metu jos jau priklausė carinei Rusijai) buvo smarkiai persipynę.
Prūsų žemėje daugelis žydų ilgiau išlaikė daugiakalbystę negu jų tikėjimo broliai Vokietijos imperijoje. Tad Prūsų žemės žydų istorija pranoksta atitinkamus procesus, vykusius Vokietijoje arba Prūsijoje, ir gali būti nagrinėjama taip pat ir daugiaetninės ir daugiakultūrės Vidurio Europos regiono kontekste.
Modernumas ir tradicijos, pasaulio patirtis ir gimtinė
Nežiūrint daugybės ryšių, peržengiančių valstybių, kultūrų ir kalbų sienas, ilgą laiką maža tebuvo kreiptas dėmesys į žydų istoriją Prūsų žemėje po 1945 metų. Tai pasakytina tiek apie istorinius tyrimus, tiek apie visuomeninę atmintį tokiose šalyse kaip Lenkija, Rusija, Lietuva ir Vokietija, kurioms priklauso ar anksčiau priklausė Prūsų žemė, ir Izraelis, į kurį emigravo dauguma pergyvenusiųjų holokaustą. Tik pastaraisiais metais tarsi iš naujo atrandama šio regiono žydų istorija.
Nors reikia daug nuveikti, kol bus atlikti susikaupę darbai, naujausi Prūsų žemės žydų istorijos tyrinėjimai koncentruojasi ties kontrastais: modernumas ir tradicija, transnacionalumas ir gimtinė.
Akivaizdus kontrasto tarp modernumo ir tradicijos pavyzdys yra architekto Ericho Mendelsohno kūryba. Jo suprojektuoti žydų bendruomenių pastatai Tilžėje ir Karaliaučiuje, pastatyti trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje, apjungia šiuolaikinę ekspresionistinę formų kalbą ir tradicinį religinį turinį. Tad ir Prūsų žemė prisidėjo prie XX amžiaus avangardinio meno raidos. Kaip tik tokie architektūros kūriniai kaip minėtieji Mendelsohno po politikos posūkio Vidurio ir Rytų Europoje 1989–1991 metais skatino iš naujo atrasti ir saugoti kultūrinį šio regiono palikimą. Šiaip ar taip, daugybė suaukotų lėšų leido juos suremontuoti daug sparčiau negu, pavyzdžiui, mažas kaimo sinagogas ir kapines.
Tilžės ir Karaliaučiaus žydų bendruomenių pastatus Mendelsohnas statė Prūsų žemėje tuo metu, kai jau buvo sulaukęs tarptautinio pripažinimo kaip architektas. Ar jis išreiškė juose glaudų ryšį su regionu, kuriame praleido vaikystę, su gimtine? Daugeliui žydų gimtinės sąvoka neabejotinai derėjo su daugiakalbyste ir pasaulio patirtimi, kurios galėjo semtis iš įvairiais ryšiais susijusių žydų bendruomenių kitose Europos, Amerikos ir Artimųjų Rytų šalyse.
Europos žydų persekiojimas ir žudymas nacionalsocialistų valdymo metais sąlygojo ryškų lūžį. Likusieji gyvi akivaizdžiai įsitikino, kokia trapi ir netvari gali pasidaryti konkrečia erdve apribota gimtinės sąvoka. Užtat šeimos ir draugystės saitai, nepaisant įvairiausių sukrėtimų, dažnai išliko glaudūs visą gyvenimą. Šis pastebėjimas suteikia progą permąstyti gimtinės sąvoką, kuri tokia svarbi vokiečių sampratai apie buvusias vokiškas žemes rytuose.