Moterys – išimtis?
Lenkijos istorikė ir istorijos didaktikos specialistė Izabela Lewandowska ištyrė daugybę vokiškų, lenkiškų, rusiškų ir lietuviškų istorijos vadovėlių, išleistų XX amžiaus pradžioje, ir nustatė, kad svarbiausiomis Prūsų žemės istorinėmis asmenybėmis juose įvardinami valdovai, riteriai, generolai, mokslininkai arba Bažnyčios hierarchai, pavyzdžiui, Varmės vyskupai. Tuo tarpu tik labai nedaug moterų pateko į vadovėlių puslapius: tarp jų drauge su Prūsijos karaliene Luize ir Lenkijos-Lietuvos grafaite Emilija Pliateryte (Plater) esama ir tų, kurios tik neilgą laiko tarpsnį gyvenimą buvo susiejusios su Prūsų žeme. Kaip naujesniosios istorijos atstovė, visų pirma, paminėtina grafienė Mariona Dönhoff, tiesa, ji ne tiek ryški mokykliniuose vadovėliuose, kiek lig šiol didžiuliais tiražais leidžiamuose savo pačios parašytuose prisiminimuose, straipsniuose ir dalykinėse knygose.
Naujos Prūsų žemės istorijos įžvalgos
Taigi moterų vaidmuo Prūsų žemės istorijoje dar turi būti tyrinėjamas. Kad ir kokia akivaizdi ši įžvalga, tačiau ji veda prie metodinės dilemos: bandymą prie vyriško pasakojimo apie istoriją paprasčiausiai prijungti alternatyvų moterišką pasakojimą istorijos tyrinėtojai pripažino menkai analitiškai produktyviu. Tad pastarąjį dešimtmetį feministiškai emancipacinė moterų istorija išsirutuliojo į lyčių istoriją, kuri sutelkia dėmesį į lyčių socialinę ir kultūrinę konstrukciją ir jų abipusiuos santykius. Keletas pastarųjų tyrinėjimų įžvalgų padės geriau suprasti ir įvertinti šaltinius, kuriuos pateikiame temoje „Vyrai ir moterys“.
Reikėtų iš esmės įsigilinti į tai, kas priskiriama vyriškai, o kas – moteriškai veiklai. Toks skirstymas paremtas ne biologiškai, o diskursyviai, tai yra, daugybe diskusijų apie lytis ir lyčių skirtumus, ir nusako ne vien visuomeninį arba kultūrinį vaidmenį, kurį tenka atlikti vyrui arba moteriai, bet ir kūniškumo bei seksualumo klausimus. Įdomi yra istorinė perspektyva, mat ji parodo, kad toks skirstymas nuolat kinta. Štai pamaldus ir šeimos nesukūręs Vokiečių ordino riteris, garbinantis Švenčiausiąją Mergelę Mariją, be jokios abejonės, atitinka kitokį vyriškumo įvaizdį nei mums įprasta. Visiaškai priešingas pavyzdys – socializmo epochos moteris, kurios idealas apibūdinamas kaip sportiška, sąmoningąi savo kūną suvokianti ir stipri moteris, besidarbuojanti ir techninėse srityse. Vargu ar stebina tai, kad šitoks idealas kasdienybėje ne visuomet pasitvirtindavo.
Atotrūkis tarp idealo ir kasdienybės lyčių istorijoje skatina tyrinėti valdžios pasidalinimą tarp lyčių konkrečioje visuomenėje. Dažnai keliamas klausimas, ar visuomeniškumas ir privatumas, politika ir namų ūkis (šeima) nužymėdavo atskirus pasaulius ir ką tai reiškė tiek vyrams, tiek moterims. Turint galvoje, kad Vidurio Rytų Europos šalių gyventojų sudėtis yra daugiaetninė, svarbus ir klausimas, kaip lyčiai priskiriamas vaidmuo susijęs su priklausymu kuriai nors tautybei, klasei arba konfesijai. Ar, pavyzdžiui, vokiečių, mozūrų ir lietuvių valstietes visų pirma formavo kasdienė gyvenimiška ir darbo patirtis ir ar iš to išsirutuliojo panaši visuomeninė sąmonė, o gal priklausymą kuriai nors tautinei grupei ribojo tvaresnės skiriamosios linijos?
Pateikėme tik kai kuriuos metodinius klausimus, kurie kyla tyrinėjant dar visai menkai atskleistą istorinės medžiagos bazę. Čia atrinkti šaltiniai leis pažvelgti į temą, kurią, tikėtina, būsimieji tyrėjai ir tyrėjos išnagrinės gerokai išsamiau.