Religiniai karai
Ankstyvoji Prūsų žemės istorija paženklinta krikščionių ir pagonių kova. Po daugybės nepavykusių krikščionių misionierių bandymų, tarp kurių buvo ir vėliau katalikų bažnyčios šventaisiais paskelbti Adalbertas / Vaitiekus ir Brunonas Kverfurtietis, XIII amžiuje Vokiečių ordino riteriai tiesiogine to žodžio prasme paėmė į rankas kalavijus, kad atverstų prūsus į krikščionybę.
Susitaikinimas?
Turint omeny šiuos viduramžiais vykusius religinius karus, o juolab vėlesnes prieštaringas nacionalines jų interpretacijas, iš pirmo žvilgsnio ganėtinai stebėtina tai, kad religijų istorija Prūsų žemėje galėjo turėti ir taikingą, santarvės dėmenį. Pastaruoju metu vokiečių ir lenkų požiūris į Vokiečių ordiną supanašėjo: esą, riteriai ne vien kariavo su pagonimis, bet ir įnešė reikšmingą indėlį į krikščioniškojo gyvenimo raidą šiaurės rytų Europoje.
Dar įstabiau, kad Reformacija, kuri 1517 metais prasidėjo nuo 95 paskelbtų Martyno Liuterio tezių, Europoje sukėlė kelis šimtmečius trukusias kovas už „teisingą“ tikėjimą, tačiau Prūsų žemėje didesnių konfliktų dėl to neįvyko. Veikiau priešingai: 1525 metais Prūsijos kunigaikštystė tapo pirmąja protestantiška valstybe pasaulyje, ne tik pakeitusi Vokiečių ordino viešpatavimą, bet ir užmezgusi glaudžius ir gerus santykius su katalikiška Lenkija. Protestantais Prūsų žemėje tapo ne tik vokiškai ir prūsiškai kalbantys jos gyventojai, bet ir vėlyvaisiais viduramžiais čionai iš Mozūrijos atsikėlę lenkakalbiai mozūrai, o taip pat ir persikėlėliai iš Lietuvos. Tuo tarpu dalies Prūsų žemės – Varmės – gyventojai liko katalikai, be to, bėgant laikui atsikėlė žydai, sentikiai (pvz., filipiečiai), o po 1945-ųjų ir Ukrainos stačiatikių bei unitų (Ukrainos graikų apeigų katalikų) bažnyčių sekėjai.
Perdėtume sakydami, kad skirtingi tikėjimai šiame regione gyvavo idiliškai, tikriausiai reikėtų kalbėti apie koegzistavimą. Atskirais laikotarpiais įsiplieksdavo konfliktai dėl tikėjimo dalykų, pavyzdžiui Prūsijoje/Vokietijoje XIX amžiuje kultūrkampfo laikais ( tai buvo Vokietijos vyriausybės priemonės prieš katalikų bažnyčią XIX a. pabaigoje, o katalikiškoje Varmėje jos buvo itin intensyvios) arba po Pirmojo pasaulinio karo, kai evangelikai mozūrai liaudies balsavimo (plebiscito) metu mieliau rinkosi Vokietiją, o ne katalikiškąją Lenkiją.
Religija šiais laikais
Šiais laikais religijų sambūvis Europoje nebėra toks konfliktiškas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, XIX amžiuje prasidėjo ilgai trukęs sekuliarizacijos procesas: religija ir Bažnyčios institucijos nebevaidina tokio svarbaus vaidmens visuomenės gyvenime kaip anksčiau. Antra, tuo pačiu tikėjimas vis labiau individualizuojamas: religija tampa asmeniniu reikalu, dėl kurio kiekvienas žmogus apsisprendžia pats. Galiausia, prisideda ir visuomenės pliuralizmas: mums gerokai labiau nei anksčiau įprasta tai, kad vienoje ir toje pačioje visuomenėje kartu gyvena įvairiausios kilmės ir socialinės padėties žmonės, turintys skirtingus politinius ir kultūrinius įsitikinimus.