Prūsų žemė per šimtmečius išgyveno daugybę gyventojų atsikraustymų ir išsikraustymų ir tai tęsiasi ligi šių dienų. Kaip pavyzdį galima paminėti viduramžiais vykusį vokiečiakalbių žmonių persikėlimą į rytinius Europos regionus, zalcburgiečių atsikraustymą į Prūsiją XVIII amžiuje arba XIX amžiuje prasidėjusį kraustymąsi iš Rytų į Vakarus. Iki šiol jaučiamos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prasidėjusio bėgimo iš šalies, tremties ir perkraustymo pasekmės.

 

Įveikti konfliktai

Istoriniai senųjų migracijų vertinimai per pastaruosius dvidešimt-trisdešimt metų gerokai pakito. Ilgą laiką buvo laikoma, kad Viduramžiais vykęs vokiečiakalbių kraustymasis ir įsikūrimas rytiniuose Europos regionuose prisidėjo prie Vidurio Rytų Europos germanizacijos. Šiuo metu šis procesas traktuojamas labiau europiniame kontekste: persikėlėliai, atvykę anaiptol ne vien iš Vokietijos imperijos, tikėjosi rasią sau ir savo šeimai geresnes gyvenimo sąlygas, o kartu su savimi atsinešė patirties ir žinių, kurios leido atsirasti naujoms idėjoms, įgyvendintoms žemės ūkyje ir amatuose, prekyboje ir architektūroje. Zalcburgiečių ir persikėlėlių iš Rytų į Vakarus migracijos istorija apsivalė ir nuo konfesinių arba etninių faktų išpūtimo. Į XX amžiaus istoriją paprastai nežiūrime taip ramiai kaip į Viduramžių ir Ankstyvųjų arba Naujųjų laikų istoriją.

 

„Karšta“ šiuolaikinė istorija

Lig šiol daug diskusijų kelianti plati Prūsų žemės migracijos tema – tai prievartinė migracija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Itin daug aukų pareikalavo 1944–1945 metai, naujai perbraižytos nacionalinių valstybių sienos, be skrupulų stengtasi išdildyti iš atminties šio regiono istoriją. Čia susikerta vokiečių, lenkų, lietuvių ir rusų patirtis ir požiūriai.

Vokietijoje pasakojimai apie bėgimą, tremtį ir gyventojų perkraustymą paprastai būdavo persmelkti pražūties nuotaika, o žvilgsnis krypo kone vien tik į vokiečių gyventojų likimą. Tai šiek tiek pasikeitė paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, kai šia tema imta viešai diskutuoti įvairiausiose visuomenės informavimo priemonėse (laikraščiuose, žurnaluose, televizijoje, internete, net ir YouTube). Viena vertus, bėgimo, tremties ir perkraustymo istoriją žiniasklaida prisodrina stipriomis emocijomis, antra vertus, dabar sužinota ir apie kitų Vidurio Rytų Europos gyventojų grupių likimą – lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir lietuvių, kurie nuo 1944–1945 metų lygiai taip pat ne savo noru turėjo palikti gimtąsias vietas ir persikelti gyventi į visai nepažįstamas teritorijas. Lenkijoje ir Lietuvoje ši prievartinės migracijos istorija buvo nutylima iki 1989–1991-ųjų permainų metų, bet nuo tada tarsi iš nieko ji tapo viena iš karščiausiai nagrinėjamų šiuolaikinės istorijos temų. Prievartinė migracija dabar jau pateikiama europiniame kontekste, tad vokiečių bėgimas ir tremtis aptariama kartu su lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių iš buvusių rytinių Lenkijos sričių, prijungtų prie Sovietų Sąjungos, perkraustymu. Tuo tarpu Rusijoje bėgimas, tremtis ir perkraustymas iš ir į Prūsų žemę beveik netematizuojami. Tikriausiai tą bus lengviau suprasti, jeigu prisiminsime, kokias deportacijas išgyveno visos Sovietų Sąjungos gyventojų grupės stalinizmo laikais ketvirtajame ir penktajame XX amžiaus dešimtmetyje ir kiek žmonių Sovietų Sąjunga prarado per Antrąjį pasaulinį karą. Palyginti su šiomis tragedijomis 1944–1945 metų įvykiai Vidurio Rytų Europoje atrodo gerokai menkesni.

 

Europinės atminties pradmenys

Nepaisant tam tikro požiūrių suartėjimo bendra Europos atmintis apie prievartines XX amžiaus migracijas išlieka ateities uždaviniu. Pastaraisiais metais istoriniai tyrimai pasuko naujais tenlink vedančiais keliais. Mūsų temoje „Migracija“ aptarsime du iš jų, kurie susiję su daugiaetnine šio regiono aplinka, ir vieną, nurodantį svarbiausią metodinį klausimą.

Pastaraisiais metais prieita prie išvados, kad etniškai homogeniškų nacionalinių valstybių politinė utopija tapo svaria bėgimo, trėmimo ir žmonių perkėlimo priežastimi. Tačiau būtina įvertinti ne vien „nugalėtojų“ ketinimus ir veikimo būdus, tačiau ir padarinius konkrečioje vietoje. Etniškai homogeniškų nacionalinių valstybių utopija Prūsų žemės atveju konfrontuoja su betarpiškų žmogiškų susitikimų mikroistorija, su skirtingu šio likimo ištiktų žmonių suvokimu ir veiksmų pasirinkimu ir su ilgalaikėmis pasekmėmis. Bėgimas, tremtis ir žmonių perkėlimas buvo ne pavienis įvykis 1944–1948 metais: paskesniais dešimtmečiais, o iš dalies dar ir dabar tai salygojo vis naują migracijos dinamiką.

Tuo pat metu bėgimas, tremtis ir žmonių perkėlimas turėjo priešistorę, kuri daugeliui tą patyrusiųjų yra dar labai gyva, mat vyko Antrojo pasaulinio karo metais ir yra susijusi su betarpiškais karo ir okupacinės valdžios išgyvenimais. Toji patirtis įtakojo ne vien prievartinius „metodus“, kurių griebtasi tremiant ir perkeliant žmones, bet ir privertė daugelį pabėgėlių ir naujakurių ar persikėlusiųjų jaustis nesaugiai ir nežinoti, ar ir vėl nebus kur nors iškraustyti. Galiausiai, kompleksiška ir prieštaringa bėgimo, tremties ir perkraustymo eiga sąlygojo tai, kad buvo kuriami pasakojimai ar net istoriniai mitai, kurie tariamai suprantamai ir įtikinamai išdėsto tik vieną požiūrį. Neretai tokie pasakojimai grindžiami tariamai tikrais amžininkų pasakojimais arba foto medžiaga. Tad būtina itin kritiškai vertinti tokių „įrodymų“ atsiradimo aplinkybes, tikslą ir panaudojimą.