Kraštovaizdį sudėtinga apibūdinti
Tiesa, kalbant apie kraštovaizdį omenyje turima anaiptol ne vienas ir tas pats. Prūsų žemėje plyti turistus traukiantis Mozūrijos ežerynas, o Kaliningrado srityje ežerų beveik nėra (šiaurinę Prūsų žemės dalį lenkų geografai taikliai vadina zajezierze – „kraštas už ežerų“. Užtat netoli Kaliningrado iškyla stati jūros pakrantė su įspūdingomis kreidos uolomis, toliau pereinanti į smėlėtą Kuršių neriją. Prūsų žemės pietuose, Aukštutinėje Prūsijoje, dominuoja kalvotas reljefas ir neaprėpiami miškai, o šiaurėje, Nemuno žemupyje, vyrauja žemaslėniai ir drėgni žemės plotai.
Jeigu kalbėtume ne vien apie konkrečius, lengvai patiriamus besikaitaliojančius įspūdžius, kurie per Prūsų žemę užplūsta keliaujant pėsčiomis arba automobiliu, būtų gana sudėtinga apibūdinti, kas yra kraštovaizdis, mat su kraštovaizdžiu siejamos labai įvairios koncepcijos ir idėjos. Pirmiausia kyla klausimas, ar kraštovaizdis suprantamas vien kaip žmogaus nepaliesta gamta? Ar jam derėtų priskirti ir apdirbtus laukus (vadinamąjį „kultūrinį kraštovaizdį“), o gal ir kaimus ir miestus („miesto kraštovaizdį“ arba „urbanistinį kraštovaizdį“). Kai imame nagrinėti žmogaus vaidmenį, kyla dar didesnė painiava. Prūsų žemė pateikia šiuo požiūriu reikšmingų pavyzdžių, visų pirma, lyginant su kitais kraštais. Vokietijoje ilgai, dar net ir dvidešimtame amžiuje, gyvavo nuostata, esą tam tikras kraštovaizdis formuojąs ir jame gyvenančius žmones (gamtos determinizmas für das Glossar). Vienas šeštame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje išleistas geografijos vadovėlis apie Prūsų žemę rašė, kad dėl atšiauraus klimato ir nelytėtos gamtos atokiausiame buvusio Vokietijos reicho rytiniame regione „per šimtus metų susiformavo atsparus Rytų Prūsijos žmonių tipas“.[2] Po priverstinės emigracijos, prasidėjusios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944–1945 metais, tokio žmonių tipo nebeliko, tad atrodė logiška guostis dėl žlugusio ir susvetimėjusio regiono. Visai kitokia nuostata vyravo Sovietų sąjungoje ir Lenkijos liaudies respublikoje – komunistinės pakraipos šalyse. Žmogų jos laikė ne kraštovaizdžio sąlygų produktu, o veikiau kraštovaizdžio kūrėju (materializmas für das Glossar). Tad sovietiniuose vadovėliuose gausu iliustracijų su žemės ūkio mašinomis ir milžiniškais pramoniniais įrenginiais, kurios turėjo rodyti, kad po 1945 metų Kaliningrado srities ekonomika tvarkoma puikiai.
Kraštovaizdis „galvose“
Iš lig šiol pateiktų pavyzdžių tikriausiai jau paaiškėjo, kad kraštovaizdis suvokiamas ir vertinamas labai skirtingai. Tad jau senokai mokslininkams kilo mintis patyrinėti, kaip žmonės suvokia kraštovaizdį, erdvę ir natūralią aplinką, tai yra „pasaulį galvose“. Pasirodė, kad kraštovaizdžio ir erdvės suvokimas yra nepaliaujamo socialinio ir kultūrinio konstravimo padarinys. Be to, kraštovaizdžio aprašymai – svarbi stilistinė istorinių pasakojimų priemonė. Jų funkcija yra sukurti atitinkamą nuotaiką: pakylėti jausmus, kai aprašomi herojiniai žygdarbiai, arba įbauginti, kai vaizduojamos katastrofos ir pralaimėjimai. Todėl senesnieji vokiški istorijos vadovėliai, nagrinėdami šio regiono viduramžių istoriją, išsamiai nusakydavo Prūsų žemės pelkes, liūnus ir „neįžengiamus miškus“, taip šį kraštą užkariavusiam Vokiečių ordinui suteikdami didvyriškų bruožų. Pagal panašų pavyzdį buvo pateikiamos ir istorijos apie vokiečių pergales Pirmajame pasauliniame kare ties Tanenbergu 1914 metais ir Mozūrų žiemos mūšyje 1915 metais, kai rusų dalinius vokiečiai – po nuožmios kovos su priešu ir gamta – išvijo iš Prūsų žemės. Tačiau kraštovaizdis virsdavo grėsmingu, kai būdavo aprašinėjamas Prūsijos gyventojų bėgimas ir trėmimas 1944–1945 metų žiemą: žvarbios klimatinės sąlygos itin drastiškai versdavo patirti Prūsų žemės gyventojų likimą. Sovietų sąjungoje irgi buvo piešiamas niūrus Prūsų žemės vaizdas: kraštovaizdis su didžiuliais kariniais įtvirtinimais, kulkosvaidžių ugnies taškais, apkasais ir prieštankinėmis užtvaromis. Tačiau net ir Sovietų sąjungoje tai buvo ne vienintelis būdas nusakyti Prūsų žemės kraštovaizdį: pavyzdžiui, geografai džiaugėsi „švelniu“ jūriniu Prūsų žemės klimatu ir net žiemą paprastai neužšąlančiais Baltijos jūros uostais. Išsyk matome, kad rusai šio regiono kraštovaizdį suvokia priešingai nei vokiečiai, bet tai ne itin stebina, turint galvoje, jog jiems lyginimo etalonas yra Vidurio Rusijos kraštovaizdis.
Viskas – tik vaizduotėje?
Kraštovaizdžio suvokimas didele dalimi susijęs su kultūriniais, visuomeniniais ir politiniais kontekstais, kurie, savo ruožtu, per keletą dešimtmečių gali smarkiai pasikeisti. Dažnai būna sunku atskirti, ar kraštovaizdis išties padarė įtaką istoriniams įvykiams arba ekonomikos vystymuisi, ar jis tiesiog stilizuojamas.
Tačiau taip sakydami neteigiame, jog kraštovaizdžiai egzistuoja vien „galvoje“. Medžius ir žolynus galima apčiuopti, temperatūrą ir kritulius išmatuoti. Tiesa, daug kas priklauso nuo to, kaip atskiros dalys apjungiamos į vieną visumą. Jeigu norime geriau suprasti kaimynus Europoje, visai neprošal pralavinti savo sąmonę ir patirti, kad į tokį, sakytum, savaime suprantamą ir „natūralų“ dalyką kaip kraštovaizdis galima pažvelgti iš visiškai skirtingų požiūrio taškų.
[1] Andreas Kossert. Masuren. Ostpreußens vergessener Süden. München, 2001, p. 9–10.
[2] Christian Degn ir kt. (sud.). Seydlitz. Teil 4. Deutschland und Europa. 5. Auflage Kiel, Hannover, 1958, p. 110.