Laisvės sąvoką sunku apibrėžti. Iš dalies dėl to ji vartojama skirtinguose kontekstuose ir tikriausiai nėra tokios šalies, tautos arba regiono, sugebėjusių atsispirti pagundai sukurti savas „laisvųjų“ valstiečių ir miestų arba „liberaliųjų“ judėjimų interpretacijas. Prūsų žemė šiuo požiūriu – ne išimtis. Tad kas iš tikrųjų yra, o kas nėra laisvė?

 

 

Kolektyvinės laisvės

Vadinamojoje Senojoje Europoje nuo viduramžių iki XVIII amžiaus laisvę aptinkame, visų pirma, daugiskaitoje kaip teisines atskirų grupių ir luomų privilegijas („laisves“). Prūsų žemėje pirmą kartą valstiečiai įvardinti laisvaisiais ir nelaisvaisiais Vokiečių ordino laikais: tai susiję su vokiškai kalbančių žmonių apgyvendinimu rytiniuose Europos kraštuose. Asmeniškai laisvi buvo tie valstiečiai, kurie įsikurdavo pagal naująją įsikūrimo teisę, mat jiems nereikėdavo atlikti jokių patarnavimų. Nelaisvi paprastai būdavo senbuviai valstiečiai, prūsai. Istoriniais tyrimais nėra nustatyta, ar prūsai iki tol turėjo savą laisvės sąvoką. Tačiau vėlesnei kartai, visų pirma, mokyklinių vadovėlių autoriams, tai netrukdė „laisvės“ sampratos sieti su prūsais. Paprastai tokio pasakojimo tikslas: sudaryti kontrastą kritiškai vertinamai Vokiečių ordino misijonavimo ir valdžios politikai.

Nuo XV amžiaus į kolektyvinių laisvių akiratį patenka ir luomai dėl tuo metu daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių prasidėjusio proceso, kurio esmė buvo išsikovoti iš valdovų ir karalių daugiau apsisprendimo laisvės ir politinės įtakos.

Prūsijoje šis procesas vyko itin dramatiškai: Vokiečių ordinas, 1410 metais pralaimėjęs prieš Lenkiją ir Lietuvą, susidūrė su finansiniais sunkumais, tad, be kita ko, padidino savo pavaldiniams karybos mokesčius. 1440 metais krašto luomų ir miestų atstovai įkūrė „Pūsijos sąjungą“ ir išsikovojo veiksnaus politinio subjekto statusą, kuris leido savarankiškai formuoti užsienio politiką Trylikos metų karo metu (1454–1466), kai mėginta susisaistyti su Lenkijos Karalyste. Siekiant įtvirtinti luomų laisvės sampratą Prūsų žemėje buvo verta atsigręžti į Lenkiją, mat nuo tada, kai 1505 metais buvo išleistas įstatymas, vadinamas konstitucija Nihil novi (Nieko naujo), lenkų bajorai naudojosi tokiomis plačiomis privilegijomis, kad netrukus paplito posakis apie „auksinę lenkų laisvę“ (złota polska wolność).

Per kitus tris šimtmečius vakarinės Prūsų žemės dalies, kuri nuo 1466 metų priklausė Lenkijai, luomams pavyko išlaikyti savo pačių, o tuo pačiu ir savo krašto savarankiškumą Lenkijos Karalystėje, tiesa, vėliau buvo įvesti kai kurie apribojimai. Rytinės Prūsų žemės dalies, kuri liko Vokiečių ordino valstybės (nuo 1525-ųjų Prūsijos kunigaikštystės) sudėtyje, luomai įstengė išlaikyti savarankiškumą vos du šimtmečius, mat kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, Brandenburgo markgrafas ir kunigaikštis Prūsijoje, po Šiaurės karo (1654–1660), vykusio tuo metu, kai jis stiprino savo kunigaikštiškąją valdžią, įžvelgė progą nuslopinti luomų sukilimą, kuriam vadovavo Christianas von Kalcksteinas ir Hieronymas Roth’as, ir taip iš esmės apkarpyti Prūsų žemės luomų laisvę.

 

Individuali laisvė

XVIII amžiuje, Apšvietos laikais, išmušė valanda naujai laisvės sampratai. Laisvė turėjo galioti visiems žmonėms universaliai, bet kartu ir individualiai ir nebebūti skaidoma. Reikšmingas šios naujos laisvės sampratos pradininkas buvo Karaliaučiaus filosofas Immanuelis Kantas, kurio kategorinis imperatyvas dažnai supaprastinamas iki lengvai suprantamos formulės: „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.“ Tuo laiku Karaliaučiuje, be Kanto katedros universitete, susikūrė reikšmingas haskalos (hebr. haskalah), žydų Apšvietos centras (Link zu Juden).

Ar tai reiškė, kad tolesnė Prūsų žemės istorinė raida gavo ypatingą galimybę siekti individualios, politinės ir kultūrinės laisvės? Bent jau laisvę skelbiančių įsitikinimų šalininkai, tokie kaip Rytų Prūsijos liberalai Johannas Gottfriedas Herderis, Ferdinandas Gregorovijus, Johannas Jacoby’s, o gerokai vėliau ir Hannah Arendt, kuri atvirai skelbė besižavinti Immanueliu Kantu, galėjo remtis dvasine Karaliaučiaus atmosfera, vyravusia XVIII amžiaus pabaigoje.

Po 1945-ųjų šios mintys gyvavo nebe Prūsų žemėje, o visų pirma Jungtinėse Valstijoje, kuriose prieglobstį rado gyvi išlikę Karaliaučiaus žydų bendruomenės nariai ir pati Hannah Arendt. Į Prūsų žemę gyventi persikėlę lenkai ir sovietiniai žmonės atsargiai mėgino tęsti šių idėjų tradicijas: Kanto vardas suteiktas Kaliningrado universitetui ir keletui mokyklų, aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje gimtajame Herderio mieste Moronge (vok. Mohrungen, lenk. Morąg) įkurtas jam skirtas muziejus. Dar svarbiau, kad naujieji Prūsų žemės gyventojai sugebėjo sukurti savą laisvės sampratą, kuri komunistų valdymo laikais iki 1989–1991 metų ypač išryškėjo per priešinimąsi diktatūrai ir nesitaikstymą su iš aukščiau reglamentuojama kasdienyb