Trys pavadinimai
Šis mūšis net ir vadinamas skirtingai: vokiečių istoriografai pasirinko Tanenbergo (vok. Tannenberg, lenk. Stębark) vietovardį, lenkiška tradicija – kitapus mūšio lauko esantį Griunfeldą (Grünfelde / Grunvelt). Lenkų kalboje dėl rašybos klaidos vėliau paplito variantas Griunvaldas (Grunwald), nes Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos kanceliarijos raštininkas 1410 metų gruodžio mėnesį užrašė campo dicto Grunwalt vietoj Grünfelde / Grunvelt, taigi vietoj e parašė a. Lietuvių istoriografai ilgai negalėjo apsispręsti. Dar XIX amžiaus pradžioje mūšį jie vadino „ties Tanenbergu“. Vėliau, 1861 metais, buvo išleistas rusų kalba parašytos mūšio istorijos vertimas į lietuvių kalbą ir taip priartėta prie vietovės Grünfelde / Grunvelt, kuri išversta kaip Žalkrūmis, o 1887 metais leidžiant istorijos vertimą iš lenkų į lietuvių kalbą pasirinktas pavadinimas Žaliagiris, kuris, šiek tiek pakoreguotas, vartojamas ir dabar: Žalgiris.
Ir dar daugiau prisiminimų
Lenkijoje šio mūšio atmintis itin gyva. XX amžiuje ji tapo net gerokai tvirtesnė nei ankstesniais, šiam įvykiui artimesniais šimtmečiais. Tai suprantama, mat 1910 metais buvo švenčiamas 500 metų mūšio jubiliejus. Mūšio minėjimas tapo visai tautai reikšmingu įvykiu. Taip susikūrė Griunvaldo legenda, visam laikui įsirėžusi į kolektyvinę lenkų tautos atmintį. 1795 metų Abiejų Tautų Respublikos padalinimo patirtis, po kurio Lenkija prarado savarankiškos valstybės statusą, nes ją prievarta pajungė Prūsija, Austrija ir Rusija, skatino suvokti Griunvaldo mūšį kaip aukščiausią andainykštės Lenkijos didybės ir šlovės pasiekimą, triumfą ir pergalę prieš „bloguosius vokiečius“. Ši samprata vėl išplito Lenkijoje po Antrojo pasaulinio karo, ji remta net oficialiai, pavyzdžiui, buvo sukurtas filmas „Kryžiuočiai“ (Krzyżacy, režisierius Aleksanderis Fordas, 1960), kurio žiūrovų skaičiaus lig šiol nepavyko pranokti jokiam kitam lenkų filmui.
Lietuvoje į Žalgirio mūšį atsigręžta apie 1930 metus, kai buvo minimos 500-osios Vytauto Didžiojo, 1410 metais vadovavusio lietuvių pulkams, mirties metinės. XX amžiuje Lietuvos politinė situacija taip pat įtakojo mūšio interpretaciją. Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių dvasią, 1918 metais atgavusių kadaise ilgam laikui prarastą valstybinę nepriklausomybę, kėlė ankstesnių laikų didžiavyrių žygiai.
Tad visai nenuostabu, jog netrukus imta ginčytis dėl interpretacijų: nors Lenkijos ir Lietuvos kariaunos drauge kovėsi su Vokiečių ordinu, tačiau emocijas žadino klausimas, kas ir kuo konkrečiai prisidėjo prie pergalės. Lietuvos istorikai iškėlė tezę, kad laikinas lietuvių atsitraukimas iš mūšio lauko buvęs suplanuotas taktinis manevras ir, dar daugiau, kad būtent ši lietuvių dalinių taktika lėmusi pergalę, o lenkų dalinių vaidmuo buvęs antraeilis. Lenkijos istorikų požiūris buvo visiškai kitoks: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo pulkų vaidmuo šiame mūšyje ilgus metus vertintas gana menkai. Bendras istorinio naratyvo Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje bruožas tas, kad viduramžių Ordino riteriai vaizduojami agresyviais kaimynais, tarsi iš niekur išnirę prie Baltijos jūros krantų ir grobikiškais žygiais sėję baimę ir išgąstį. Juo labiau buvo iškeliami tie įvykiai, kai prieš Ordino riterius pavykdavo atsilaikyti. Rusų akimis, toks laimėjimas, visų pirma, buvo legendomis apipinta Aleksandro Nevskio pergalė prieš kalavijuočius Ledo mūšyje ant užšalusio Peipaus ežero 1242 metais, o 1410-ųjų mūšis nelaikytas labai reikšmingu. Tiesa, aprašant Žalgirio mūšį Rusijos vadovėliuose atkreipiamas dėmesys į tai, koks svarbus buvo rusų pulkų dalyvavimas lenkų ir lietuvių kariaunose.
Prieštaringiausią naratyvą apie 1410-ųjų mūšį aptinkame Vokietijoje. Vokiečių ordinui, kuris nuo istoriko Heinricho von Treitschke’s garsiojo esė Vokiečių ordino valstybė Prūsija (Das Deutsche Ordensland Preussen, 1862) buvo laikomas tiesioginiu vokiškosios Prūsijos valstybės Prūsų žemėje pirmtaku, Žalgirio mūšis reiškė skausmingą pralaimėjimą. Tautiniu vokišku požiūriu, buvo kilęs pavojus vokiečių apgyventoms teritorijoms ir viešpatavimui Europos šiauriės rytuose. Todėl su pasitenkinimu buvo aprašoma Prūsijos plėtra ir stiprėjimas iki didžios valstybės nuo XVIII amžiaus, o ypač džiaugiamasi vokiečių dalinių, vadovaujamų Pauliaus von Hindenburgo, pergale – kaip vykusiu revanšu – prieš rusų armiją, pasiektą per Pirmąjį pasaulinį karą visiškai netoli viduramžiais vykusio Žalgirio mūšio lauko. Akivaizdu, kad sovietinė istorinė samprata darė įtaką Vokietijos Demokratinės Respublikos požiūriui, pagal kurį 1410 metų mūšis baigėsi užtarnautu vokiečių feodalinių valdovų, apsėstų ekspansionistinių ambicijų, pralaimėjimu. Nuo tada, kai Hindenburgas nebelaikomas pavyzdžiu ir nebeliko VDR, Žalgirio mūšis vis labiau dyla iš vokiečių atminties arba suvokiamas vien kaip Lenkijos istorijos įvykis.
Kuo dabar įdomūs 1410 metai?
Žinias apie 1410 metais įvykusį Griunvaldo / Tanenbergo / Žalgirio mūšį galima perteikti įvairiausiais pasakojimo būdais. Pirmiausia, esama nacionalinio-istorinio naratyvo: kova tarp Vokiečių ordino iš vienos ir Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos iš kitos pusės. Per pastaruosius du šimtmečius ši versija buvo išsamiai išnagrinėta.
Antra, naujesni naratyvai atskleidžia 1410 metų mūšį universaliai, kaip krikščioniškųjų Kryžiaus žygių pasekmę, ir, trečia, kaip garsų ir sensacingą viduramžių karvedybos technikos atvejį. Kartu su tuo sustiprėjo susidomėjimas viduramžių buitimi ir gyvenimo būdu, į kuriuos gilinasi visoje Europoje populiarėjantis istorinės viduramžių rekonstrukcijos judėjimas.