Neįtikėtinas siaubas po 1938 metų nakties iš lapkričio 9-osios į 10 dieną: viena po kitos griaunamos sinagogos, plėšiamas žydų turtas, išžudyta 400 žmonių – taip Trečiajame Reiche antisemitinis smurtas žengė ant naujos eskalavimo pakopos. Apie tai, kas įvyko Karaliaučiuje, pasakoja žurnalistas Ludwigas Goldsteinas.
Dok. 128: Ludwigas Goldsteinas pasakoja apie sinagogos Karaliaučiuje sugriovimą 1938 metų spalio 9–10 dienomis.
Tą naktį prieš savo 71-ąjį gimtadienį miegojau nieko nenujausdamas. Vos prabudęs išgirdau, kad smarkiai niokojamos žydų krautuvės. […]
Per penkiolika minučių nuvažiavau į priemiestį ir labai greitai įsitikinau, – gavęs tikslų sąrašą arba lydimas patikimų žmonių – kad kone kiekviena žydams priklausanti krautuvė buvo nusiaubta. Durys išlaužtos arba sulaužytos, prekės išmėtytos ant šaligatvio arba net ant važiuojamosios kelio dalies, vidaus įranga ir prekės sujauktos ir suniokotos, kai kur net sudegintos. Žinoma, jeigu ir ne per antpuolius, tai vėliau daugybė prekių buvo išgrobstyta. Dar ilgai „iš po skverno“ buvo galima pigiai nusipirkti vestuvinių žiedų, papuošalų, laikrodžių ir panašiai, nors kai kurie verčiau paslėpė savo grobį toliau nuo žmonių akių savo „slaptuose seifuose“.
Einant per Köttelbrücke, žvilgsnis nejučia užkliuvo už Naujosios sinagogos kupolo. Kas čia dabar?! Jis kažkaip keistai atrodo – toks perdėm kiauras! Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad likęs tik geležies karkasas. Ar ten kas atlieka remonto darbus? Bet apie tai juk nieko nebuvo girdėti. Nejaugi bus…? Ne, juk tai neįmanoma! – Bet juk išties, dažnai girdėjome, kaip su pasididžiavimu būdavo kartojama, kad nacionalsocializmo žodynuose žodelio „neįmanoma“ nėra.
Nėra jokių abejonių. Skubu prie sinagogos, ir išties: visa, ko stinga, čia tampa realybe; tai, ko neaprašysi, čia padaryta. Iš 1894–1896 pastatytos ištaigingos sinagogos likę vieni griuvėsiai. Padegėjams, sumaniai padegusiems ją iš įvairių pusių, pavyko gerokai apniokoti net ir akmeninį pastatą. Pro 46 m į aukštį iškilusio milžiniško kupolo skyles prasišviečia žydras dangus; tik Įstatymo lentelės, kurias laiko liūtai, prie įėjimo į sinagogą vis dar išlaiko įprastą simbolinę pasaulio valdžią.
Kruopščiai parengtas sinagogos antpuolis buvo numatytas antrą valandą nakties ir, kaip ir kitur, turėjo duoti ženklą visuotiniam maištui. Viduje, kaip kalbėjo žmonės, viskas, kas tik galėjo, buvo sudaužyta. Ten, kur stovėdavo Sandoros skrynia, pasidarbuota net laužtuvu, tikriausiai tikėtasi rasti joje lobių. Suolai išvartyti, Toros ritiniai nutrenkti ant žemės. Atvažiavusiems ugniagesiams buvo neleidžiama gesinti, tad jiems teko tik prižiūrėti, kad ugnis nepersimestų ant gretimų namų. Kai padegėjų komanda, apsiginklavusi geriausiomis priemonėmis, prasiskverbė į pastatą, dalis jų įvykio vietą rūpestingai atitvėrė, kad niekas nepajėgtų sutrukdyti linksmos saulėgrįžos šventės. Paprastai užtvaros statomos tam, kad būtų galima nekliudomai gesinti, o tąkart – kad būtų galima nekliudomai padegti („tautos įniršis“).
Iš anksto aptarti planai, ką daryti su taip ūmai savo paskirtį praradusiais Dievo Namais, nebuvo įgyvendinti. Paprasčiausiai nuspręsta juos nugriauti. 1939 metų birželio 26-ąją prekybininkai paskelbė parduodantys „milijoną nepriekaištingų plytų, labai vertingus vargonus, juodą fortepijoną ir dar daugybę daiktų.“ Mūro sienos buvo buvo taip nepaprastai tvirtos, kad, norint jas išversti, 1939 metų gruodžio mėnesį prireikė daugkart sprogdinti. Ten, kur kadaise stovėjo sinagoga, ateityje turėjo būti nutiestas skersgatvis, jungiantis gretimas gatves. Spaudoje išreikštas pasitenkinimas jog „dabar niekas nebeprimena to bjauraus statinio“.
Nukentėjo ir prie sinagogos prisišlieję – Berlyno architekto Behrendto patraukliai suprojektuoti – Izraelietiški našlaičių namai. Juose apgyvendintus mažus vaikus gilią naktį iš miegų pažadino vidun įsibrovusi šutvė ir jos keliamas triukšmas. Mirtinai išsigandę, menkai teapsirengę, net basi ir vienmarškiniai jie išbėgo į gatvę ir ten gūžėsi, kol pažįstamos žydės suteikė jiems prieglobstį.
Šaltinis: Die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden durch das nationalsozialistische Deutschland 1933–1945, Bd. 2: Deutsches Reich 1938–August 1939, bearb. von Susanne Heim, München 2009.