1945 metais pietinė Prūsų žemės dalis atiteko Lenkijai. Valstybinė propaganda džiūgavo dėl „atgauto krašto”. Tačiau praktiniu požiūriu buvo ne visiškai aišku, ką daryti su ta naująja sritimi, kuri neatitiko pokario metų ekonomikos atkūrimo idealo su rūkstančiais fabrikų kaminais.
Mozūrijos vaivadijoje nėra sunkiosios pramonės. Be milžiniškų durpių, pelkių rūdos ir vertingų kalkių išteklių, o taip pat šiek tiek rusvosios anglies Olštyno ir Niborko apskričių pasienyje, ten beveik nėra naudingųjų iškasenų. Mozūrija, perdėm žemės ūkio kraštas, šiuo metu nėra tokia patraukli kaip Silezija. Visiškai suprantama, kad Lenkijos vyriausybės pastangos per pirmąjį ūkio atkūrimo laikotarpį yra nukreiptos į tas sritis, kurios greičiausiai duoda pajamų. Anglis ir geležies rūda – tai tie ekonomikos veiksniai, kurie visą šalį vėl pastatys ant kojų. Tačiau būtų labai pavojinga nebekreipti dėmesio į šiaurines mūsų valstybės pasienio zonas. Natūralios šio krašto prielaidos daro tą kraštą viena iš perspektyviausių mūsų ūkinio organizmo dalių.
Mozūrijos ekonomikos pagrindas – ariama žemė. Lengvas dirvožemis ir nepaprastai permainingas klimatas reikalauja iš žemdirbių daug ištvermės ir darbo. Volyniečiai, įpratę prie to, kad žemė pati savaime jiems darbuojasi, sprunka kuo toliau vos išvydę smėlingus Mozūrijos dirvožemius. Todėl labai svarbu, kam patikėti apdirbti žemę. Geriausiai tinkami žmogiškieji resursai, regis, būtų Vilniaus krašto repatriantai: kantrūs, darbštūs, nedidelių poreikių, jie rastų čionai kone tas pačias klimatines sąlygas ir dirvožemius, kokius buvo priversti palikti. Tad persikėlėlių reikalų žinybos turėtų pasirūpinti, kad tokie vertingi žemės ūkio darbininkai bet kokia kaina būtų išlaikyti vaivadijoje.
[…]
Įkurdinusi žemdirbius ir aprūpinusi juos reikiamais darbo padargais ir galvijais Mozūrijos vaivadija netrukus turėtų tapti derlingiausiu visos Lenkijos regionu. Žemės ūkis apima ir gyvulininkystę, kuri čionai turi puikias galimybes plėtotis, visų pirma šiaurinėse apskrityse. Savo ruožtu, tai sudaro geras prielaidas maisto produktų apdirbimo pramonei. Dar per ankstesnį karą Rytų Prūsija išmaitino du milijonus gyventojų, be to, į Vokietija eksportavo per 500 mln. t grūdų, 15 000 arklių, 220 000 galvijų, 60 000 avių, 650 000 kiaulių, 126 000 ct sviesto ir 394 000 ct sūrio. Iš to, kad per paskutinį karą buvo įdarbinta apie pusė milijono karo belaisvių, galima spręsti, jog Rytų Prūsijos žemės ūkio produkcija buvo dar gerokai didesnė. Kaip matome, Mozūrijos vaivadija gali turėti didelę reikšmę kaip derlingas, maitinantis kraštas, ir to nereikėtų nuvertinti.
Šaltinis: Zbigniew Przygórski: Na fałszywych tropach, in: Odrodzenie, 1946, 19, p. 1–2.