Ankstyvieji naujieji laikai tikybos požiūriu buvo labai neramūs. Vienoje Prūsijos žemės dalyje, Prūsijos kunigaikštystėje, 1525 metais buvo įvestas protestantų tikėjimas. Tuo tarpu Varmė liko katalikiška kaip ir Lenkijos-Lietuvos valstybė, nors ir čia būta stiprios protestantų įtakos. Kaip tokia religinė painiava galėjo pasirekšti atskirose vietovėse, rodo koplytėlės ties Tilže istorija.
Katalikiškoji misija Tilžėje XVIIam žiuje buvo vienintelė, kuri išliko Rytų Prūsijoje. Varšuvos seime 1690 metais bajorų prašymu buvo nutarta kreiptis į Prūsijos kunigaikštį Frydrichą Brandenburgietį ir prašyti leidimo Derengowskių dvaruose (dabar Drangovskiai) atstatyti prie Tilžės esančią sugriautą bažnyčią. Lenkų komisija, nuvykusi pas kurfiurstą į Karaliaučių, kartu su Žemaitijos vyskupu Kazimieru Pacu perskaitė šį prašymą ir gavo kurfiursto pritarimą. Gegužės 27 d. Frydrichas paliepė Prūsijos vyriausybei, „kad bažnytėlė arba koplyčia, anksčiau stovėjusi Derengowskių valdose ir kurios griuvėsiai vis dar turėtų būti matomi, turi būti atstatyta toje pačioje vietoje tokio pat dydžio kaip ir ankstesnioji, ir aptverta tvora (kad neįbėgtų galvijai).“ […]
Iki 1724 metų jėzuitai, regis, darbavosi ramiai ir netrukdomi. 1724 metų spalio 24-ąją iš Berlyno atėjo įsakas Prūsijos vyriausybei apie tai, jog nors ir nevalia nė galvoti išvyti katalikus iš Tilžės, mat jie gavę iš šiuo metu valdančio karaliaus tėvo leidimą ten įsikurti, tačiau „katalikų pamaldos turi išlikti tiksliai kaip nurodyta potvarkiuose. Ypatingų priemonių turi būti imtasi dėl to, kad jėzuitai ten neįsikurtų. Privalote išsikviesti Tilžėje apsistojusius jėzuitus ir kitus katalikų bažnyčios vadovus ir jiems pareikšti: […] Reikalaujame, kad ateityje katalikų pamaldas rengtų ne jėzuitai, o kiti dvasininkai, o jėzuitai nebebūtų toleruojami, mat mums žinoma, jog jie ketina įkurti ten oficialią kolegiją.“ […] Karaliaus ir jėzuitų ginčas tęsėsi iki 1738 metų. […]
Tų pačių metų sausio 20 d. karalius išleido naują įsaką apie tai, kad jėzuitai privalo palikti Tilžę per du mėnesius. Bet po to, kai Vilniaus vyskupas išrėžė karštą prakalbą ir pagrasino griebtis represijų prieš reformatų bendruomenes Lietuvoje, asmeniškai įsikišo Lietuvos pakancleris kunigaikštis Čartoryskis (sic!), ir balandžio 29 d. pavyko palenkti karalių pasirašyti ediktą, kuriuo jėzuitams buvo duota suprasti, „kad į jų buvimą kurį laiką bus žiūrima pro pirštus, bet, jeigu disidentai Lenkijoje ir Lietuvoje ir toliau bus spaudžiami ir persekiojami, Mes su mūsų Romos katalikų pavaldiniais pasielgsime lygiai taip pat ir ypač jus, jėzuitus, kurie ir šiaip neturi jokios teisės likti Tilžėje, įsakysime tučtuojau iš ten išgyvendinti.“ […]
Štai taip, nepaisant visų audrų, koplytėlė prie Tilžės išliko ir turėjo toliau tenkinti katalikų bendruomenės poreikius. Su kokiais sunkumais tekdavo susidoroti kunigams, aiškėja iš dvasiškojo tėvo Jos[efo] Willicho ataskaitos, išsiųstos iš Tilžės 1778 sausio 19 d. popiežiaus nuncijui, reziduojančiam Varšuvoje. Šis buvo pateikęs šešis klausimus: 1. Kaip klostosi mūsų misija? 2. Kokia tai vietovė? 3. Iš kur anksčiau būdavo atsigabenami misionieriai? 4. Kokie dvarai priklausė [tai vietovei]? 5. Kiek dabar yra misionierių? 6. Kokia dabarinė bažnyčios būklė ir išvaizda? Į šiuos klausimus Willichas, be kita ko, atsako: Anksčiau čionai, atvirame lauke, už pusės mylios nuo Tilžės, gyveno keturi, daugiausia penki asmenys ir apaštališkajam darbui jų vos pakako; Prūsijoje mes apskritai neturime nieko, be koplytėlės ir labai ankšto būsto. Šventorius, kuris kartu yra ir laidojimo vieta, toks ankštas, kad jame neįstengtų nė vežimas apsisukti. Iš čia dažnai tenka skubėti pas ligonius iki dvylikos mylių; reikia šerti arklius, išlaikyti arklininką, zakristijoną, berną, vargonininką ir šulmistrą; jau nekalbant apie aplopytus koplytėlės ir grytelių, kuriose gyvename, stogus. Esamą misijos būklę jis apibūdina kaip labai apgailėtiną: „Mūsų belikę vos du misionieriai, aš esu vokietis, antrasis – lietuvis. Darbas jau nebe mūsų jėgoms, beveik tris dešimtis metų darbavausi Viešpaties vynuogunuose, neretai nusilpęs ir paliegęs; per paskutines Šv. Kalėdas vokiečių bendruomenė neišgirdo Dievo žodžio, mat gulėjau lovoje. O, kad galėčiau sulaukti darbštaus pagalbininko! Tik kaip jį išlaikyčiau? Gyvi esame tik iš išmaldos, dažniausiai ją mums suteikia liuteronai, kurie, prislėgti nelaimių arba ligų, ateina į mūsų koplytėlę ir prašo pasimelsti, kad būtų palengvintos jų kančios, o kai išsveiksta, su dėkingumu skiria mums nedidelę išmaldą.“
Šaltinis: Theodor Preuß: Ein Beitrag zur Geschichte der katholischen Mission in Tilsit, in: Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft, 25, 1990, p. 76–85.