Šiaurinė Prūsų žemės dalis nuo 1945 metų priklausė Sovietų Sąjungai. Po to, kai didžioji dalis vokiečių gyventojų pabėgo, buvo ištremti arba perkelti į Vokietiją, sovietų valdžiai rūpėjo kuo sparčiau apgyvendinti šią sritį. Kokių motyvų vedini sovietiniai piliečiai vyko į Kaliningradą? Ką jie patirdavo atvykę? Kaip klostėsi neįprastas bendrabūvis žmonių, suvažiavusių iš įvairiausių Sovietų Sąjungos kampelių?

P. 37: Pasakoja Antonina Prokopjevna Otstavnych:

Po karo mudvi su seserimi gyvenome Gardine (Grodno). Kartą grįždama namo pamačiau skelbimą. Jame buvo rašoma, kad Kaliningrado miesto laivų statyklai renkami darbininkai ir tarnautojai. Pasikalbėjau su seserimi, ir mudvi nutarėme persikelti į Kaliningradą. Darbuotojai buvo verbuojami viename administraciniame pastate, mažiuose kambarėliuose. Kai atvykome, ten buvo net trys verbuotojai. Vienas per kitą jie ėmė mus įkalbinėti išvykti į naujus regionus; vienas kalbėjo apie Kuznecko anglies telkinių kalnakasybos įmones, kitas – apie Kaliningrado laivų statyklą… Nebeatsimenu, iš kur buvo atvykęs trečiasis. Verbuotojai pulte pripuldavo prie kiekvieno atėjusio. Jų net nedomino, kokios tų potencialių persikėlėlių profesijos. Jie kalbėjo taip: jeigu profesijos neturi, išmoksi ją ten pat įmonėje. Kiekvienas verbuotojas stengėsi įkalbėti žmonės važiuoti į jo regioną. Vienas iš jų mums sakė: „Mergaitės! Ko jums važiuoti į tą Kaliningradą? Juk ten jums teks statyti laivus po atviru dangum.“ Bet mes vis tiek nusprendėme vykti į Kaliningradą.

P. 38: Pasakoja Michailas Ivanovičius Ivanovas, buvęs kareivis:

Kai 1947 metais buvau paleistas iš kariuomenės, vienas fronto draugas man pasakė, kad į mūsų miestą yra atvykęs žmogus iš Kaliningrado ir verbuoja darbuotojus į laivų statyklą. Kiek pamenu, to žmogaus pavardė buvo Jarovojus. Jis pats dirbo toje laivų statykloje, iš ten buvo pasiųstas pas mus, kad surinktų visokiausių profesijų darbininkų ir specialistų. Matyt tais laikais buvo blogi reikalai su darbo jėga. Tuo vėliau ir pats įsitikinau ten nuvykęs ir pradėjęs dirbti. Jarovojus buvo apsistojęs privačiame bute, tenai ir eidavo pas jį žmonės, kurie norėdavo išsivaduoti iš pokario gyvenimo sunkumų. Jarovojus pakalbėdavo su kiekvienu, gražiausiomis spalvomis nuspalvindamas gyvenimą Kaliningrade. Įkalbėjęs žmones užsiverbuoti, paduodavo užpildyti anketas, kuriose buvo parašyta: „Aš, tas ir tas, norėčiau vykti į Kaliningrado miestą ir ten gyventi…“ Nevedusiems jis sakydavo, kad ten galima bus apsistoti bendrabutyje arba išsinuomoti kambarį šalia įmonės. Taip pat sakė, kad Kaliningrade yra daug tuščių butų. Juo visi tikėjo, nes jo išvaizda kėlė pagarbą. Be to, jis sakė, kad jeigu užverbuotuosius kaip nors apgausiąs, Kaliningrade jį visuomet bus galima susirasti ir patraukti atsakomybėn. Daugelis bijojo ten važiuoti, nes žinojo, kad anksčiau tai buvo vokiečių žemės ir ten dar esama vokiečių, kurie vargu ar bus draugiškai nusiteikę rusų atžvilgiu. Aš asmeniškai nebijojau važiuoti, nes dar 1945-aisiais kovojau Rytų Prūsijoje ir buvau patekęs ten į karo ligoninę. Verbuotojas dar sakė, kad vokiečiai Kaliningrade esą tik laikinas reiškinys, jie greitai būsią iškeldinti ir į jų vietą būsią atvežti žmonės iš Baltarusijos ir kitų šalies vietovių, ir kad šis regionas visuomet išliks sovietinis.

S. 44: Pasakoja Vladimiras Grigorjevičius Šmeliovas:

Mano brolis Vasilijus kovojo Rytū Prūsijoje. Po karo grįžo namo, pagyveno ten kurį laiką, apsidairė ir užsiverbavo dirbti į tą regioną, kur sulaukė karo pabaigos. Laiškuose jis mums rašė, kad gyvenimas čia geras. Sakė: „Valgome čia žuvį iki nukritimo, silkių galvų net neliečiame, išmetame jas pro langą.“ O juk mes Riazanės srityje žuvų net nebuvome matę. Na, jeigu ir atveždavo ančiuvių, visiškai mažučių, tai parduodavo juos iš po prekystalio pažįstamiems. Jis rašė: „Atvažiuokite pas mus, mes neblogai gyvename, pas mus yra ir karšių, ir sterkų. O mes net nežinojome, kokios tai žuvys. Mama nuėjo pas įgaliotinį ir užsiverbavo.

P. 64–66: Michailas Ivanovičius Ivanovas pasakoja apie atvykimą į Kaliningradą 1947 metais:

Mums buvo pasakyta iš traukinio neišlipti. Mieste, netoli krovinių geležinkelio stoties, girdėjosi šūviai. Paklausiau kareivių, kas nutiko, jie man atsakė, kad gaudo kažkokią gaują. Visą naktį prasėdėjome vagonuose, traukinį saugojo kareiviai su automatais. Persikėlėliai buvo perspėti būti atsagūs. Mūsų moterys, atvykusios su vaikais, iš baimės išverkė akis. Žmones net apėmė apatija, jie nutarė, kad buvo apgauti: verbuojant buvo sakoma, kad Kaliningrade viskas ramu, o čia – susišaudymai.

P. 71: Apie atvykimą į Kaliningrado sritį pasakoja Jevdokija Ivanovna Čerkanova:

Mus susodino į automobilius ir mes išvažiavome. Buvo jau naktis. Kažkur miške mus išlaipino. Vairuotojas pasakė: „Man nurodyta atvežti jus čia į šitą apylinkę, toliau turėsit patys kapanotis.“ Ir išvažiavo. Aplinkui nieko nesimatė. Tėvas pasakė, kad reikia palaukti iki ryto, tada viską išsiaiškinsime. Mama pradėjo kalbėti, kad reikia grįžti atgal, namo. Pasistatėme užuovėją iš šakų, taip ir pernakvojome. Ryte tėvas išėjo apsidairyti. Atėjęs atgal ir sako: „Už 800 metrų nuo čia yra vienkiemis, ten gyvena mūsų persikėlėliai iš Briansko.“ 300 metrų toliau – dar viena sodyba. Namas ten buvo ne itin geras, nei langų, nei durų. Stogas kažkodėl uždengtas šiaudais. Visur namai dengti čerpėmis, o šitas – šiaudais. Šalia stovėjo tvartas ir gerai išsilaikęs klojimas. Ir tvartas, ir klojimas buvo dengti čerpėmis. Tėvas tarė: „Ką gi, ilgai čia negyvensime, apsistosime dviem ar trim metams ir vėl išvažiuosime. Pradėjome įsirenginėti, iš kažkur atsivilkome duris, Langų stiklus įsidėjome po gabaliuką. Šalia augo sodas su obelimis ir kažkokiais kitais medžiais. Mums jis labai patiko. Tą vietą pavadinome vokiškai: Popelken[1].

P. 289: Pasakoja Aleksandras Sergejevičius Štučnas:

Srityje gyveno įvairių tautybių žmonės. Sakytum, čia iš visų mūsų šalies kampelių susirinko visos tautos. Kai žmonės susipažindavo arba įsikalbėdavo tramvajuje ar parduotuvėje, pirmas klausimas būdavo: „Iš kur atvykote?“ Kai kas nors kur nors išvažiuodavo, sakydavo: „Važiuoju į Rusiją.“ Kai ateidavo laiškas, visai nesvarbu, ar iš Ukrainos, iš Gruzijos ar iš Sibiro, būdavo sakoma: „Iš Rusijos.“ Reiškia, atsikėlėliams visa Sovietų Sąjunga buvo Rusija. Visi čia sugyveno labia draugiškai, bet niekam netrukdė nei kaimynų, nei bendradarbių tautybė.

Būk aktyvus!

[1] Lietuviškas pavadinimas: Papelkiai. Neaišku, apie kurį kaimą čia kalbama: vienas Papelkių kaimas Rytų Prūsijoje 1938–1946 metais buvo pervadintas Markthausen (dab. Vysokoje), kitas 1938–1946 metais pervadintas Bruchfelde (rusiškai vėliau vadintas Prudovka).


Šaltinis: Eckhard Matthes und Jurij Kostjašov(Hg.): Als Russe in Ostpreußen. Sowjetische Umsiedler über ihren Neubeginn in Königsberg/Kaliningrad nach 1945. Ostfildern 1999.