Baltijos šalys atgavo valstybinę nepriklausomybę 1990/91 metais negriaudamos sienų, nebuvo susėsta prie apvalaus stalo, vyko ne „aksominė revoliucija“, o „dainuojanti revoliucija“. Tačiau, muzika jau daug anksčiau turėjo lietuviams ypatingą reikšmę, kaip teigė kunigas Theodoras Lepneris, XVII amžiuje rašydamas apie Prūsų žemėje gyvenančius lietuvius.

Dešimtas skyrius

Apie lietuvių muziką ir jos instrumentus

 

Lietuvis mėgsta bliauti, žaisti ir dainuoti,

Dažnai ir kanklėmis, smuiku, triūba, švilpynėm groti.

 

Jie turi ypatingos rūšies trimitą arba tromboną, kurį vadina triūba [Truba]. Ši yra tuščiavidurė, iš eglės išskobta, apvalainai platėjančiu galu, kaip trombonas, iš viršaus tankiai apvyniota beržo tošimi, per sieksnį ilgumo. Du vaikinai vienu metu pučia tas savo triūbas ir išgauna šaunų garsą. Šiaip jie turi kankles [Kanklos] devynių arba dvylikos ištemptų žalvarinių stygų (vokiečiai jas vadina kiaulės galva), būgnus, iš šono pučiamas ir kitokias švilpynes, smuiką ir dambrą; tik pastarąjį jie perkasi krautuvėse, o visus kitus čia išvardintus instrumentus pasidaro patys. Tokie jie meistrai! Aprašęs tuos muzikos instrumentus turiu paminėti ir jų vokalinę muziką. Jie visi kompozitoriai ir patys pritaiko savo dainoms gaidą, nors kai kurių yra išmokę iš vokiečių. Jų kakarinės dažniausiai tokios skardžios, kaip to žvėries, kurs ėda avis. Iš prigimties jie linkę dainuoti, taigi puikūs musici naturali, pomėgį dainoms atsinešę į pasaulį; todėl jų moterys ir merginos vaišėse taip bliauna ir spiegia, jog reikia užsikišti ausis. Vaikinai nelabai linkę prie tų pramonių, o tik moterys ir merginos, kurios iš pat ryto nuo antrųjų gaidžių iki prašvintant muzikuoja sukdamos rankines girnas, nes girnų ūžesys joms yra tarsi bosas ir pagrindas. Jų dainavimo arba veikiau bliovimo temos yra meilės dainos, bet dainuoja ir apie viską, kas tik šauna į galvą, ir ką tik mato prieš akis. Kai kurios, bet tik nedaugelis, gieda šventas giesmes prie spingsulių tuose savo išgėrinėjimuose, kur dalyvauja vyrai ir moterys. Apie jų dainingumą gražiai duoda žinią Wilhelmas Martinijus kadaise Verdainės, Klaipėdos krašte, klebonas pagiriamajame eilėraštyje lietuvių giesmynui šiais žodžiais:

A lituo nomen ducis gens Lithuana agresti
Natura gaudes carmine, ut et lituo.
Nam pecus in domitum modulans ad pascua mittis,
Et repetis JEHU laetus aratra tenens,
Taedas, exequias, nec non convivia cantas,
Decantas ululans, quicquid in orbe vides.

kuriuos aš išverčiu šitaip:

Nuo trimito vardą savo vedi, gentie lietuvių sodiečių,
Iš prigimties pamėgusi dainą ir triūbų garsus.
Pūsdama dūdą ganyklon varai nerimstančią bandą,
Ardama lauką, JEHU kartoji linksmai.
Dainuoji vestuvėse, vaišėse, šermenyse,
Laliuodama vis apdainuoji, ką tik pasauly matai.

Būk aktyvus!


Šaltinis:Teodoras Lepneris: Prūsų lietuvis/Theodor Lepner: Der Preusche Littau hrsg. von Vilija Gerulaitienė, Vilnius 2011, p. 98 – 99.